Kas būtų, jeigu euro zona subyrėtų?

Kaip baigsis dabartinė euro krizė įdomu turbūt kiekvienam, bet ar įdomu, kokias pasekmes gali sukelti vis dažniau linksniuojamas vieningos valiutos sąjungos iširimas arba vienos iš šalių pasitraukimas?

Juk tapo taip populiaru siūlyti kuriai nors iš PIIGS šalių palikti euro zoną ir grįžti prie nacionalinės valiutos, argumentuojant tai kaip vienintelę išeitį iš skolų krizės: išėjai => įvedei nac. valiutą => ją devalvavai => atgavai konkurencingumą bei atidavei skolas. Vokiečiai taip pat nesužavėti prievole tempti iš paskos prasiskolinusias valstybes, o ir vietiniai nacionalistai vis garsiau kalba apie sugrįžimą prie markės.

Iš teorinės pusės šie siūlymai atrodo racionalūs, bet pasikapsčius praktinėje šio sumanymo dalyje vaizdas kardinaliai pasikeičia.

Pasvarstykime, kas būtų, jeigu būtų. Tam reikėtų visą euro zoną suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

  1. tai kreditoriai (Vokietija, Prancūzija ir pan.);
  2. bei skolininkai (iš esmės PIIGS šalys).

 

Kreditoriams nenaudinga palikti euro zonos visų pirma dėl to, kad tokiai šaliai kaip Vokietija euro zona didžiausia pagamintos produkcijos realizavimo rinka.

Bet tai – viena, visiems puikiai suprantama, medalio pusė.

Kita problema su kuria susidurtų šalis-kreditorė palikusi vieningos valiutos zoną – tai jos pačios ir jos bankų suteiktų paskolų drastiškas nuvertėjimas. Juk savaime aišku, kad zonos viduje paskolos daugiausia nominuotos eurais, o kas atsitiktų su euro kursu, jeigu zoną paliktų tarkime Vokietija? Taip, euras paprasčiausiai garmėtų prarajon, kadangi tik tokios šalys kaip Vokietija jo perkamąją galią ir palaiko. Ženkliai nuvertėjus eurui kreditoriai tenkintųsi suteiktų paskolų trupiniais, kurie, manau, būtų kur kas skurdesni nei PIIGS šalių skolų restruktūrizacijos atveju. Šaliai–kreditorei, o tiksliau bankams, būtų didžiulis smūgis galintis parklupdyti juos į nokautą. Tokiu atveju valstybei tektų arba tiesiogiai palaikyti bankus kapitalo injekcijomis, arba per indelių draudimą dengti patiriamus nuostolius. Bet kokiu atveju finansų sistemą ištiktų paralyžius.

O kaip gi su skolininkais? Aukštas euro kursas neleidžia jiems konkuruoti pasaulinėje arenoje tuo smukdydamas eksportą, o drastiško išlaidų karpymo fone pasikliauti vidaus vartojimu taip pat nėra prasmės. Tad logiška, racionalu būtų grįžti prie nacionalinės valiutos.

Bet vis dėlto įsivaizduokime: Graikija palieka euro zoną ir įveda savo nacionalinę valiutą. Tokiu atveju net teorinės paramos iš ES ir TVF fondo gali nesitikėti (trumpalaikėje perspektyvoje, mano nuomone). Gerai, paskelbtų tada defolt`ą ir ilgus metus tartųsi su kreditoriais dėl skolų gražinimo terminų ir sąlygų. O tuo tarpu investuotojai, kol nebūtų atstatytas pasitikėjimas, net žvilgtelėti nenorėtų į Graikijos pusę, ką jau ten kalbėti apie jos skolų vertybinius popierius.

Iš kur tokioje niūrioje situacijoje pritraukti kapitalo savo deficitui ir įsipareigojimams finansuoti? Spausdinti savo popierių? Kaip ir aišku, kad jų nacionalinė valiuta tiesiog garmėtų žemyn – bet gi devalvavimo ir reikia, pasakytumėte. Problema ta, kad nekontroliuojamos devalvacijos kontekste tai gali įsukti tokią infliacijos spiralę, kad galima būtų konkuruoti su Zimbabve. Na su Zimbabve perlenkiu lazdą, bet situacija būtų aštresnė nei dabartiniai įvykiai Baltarusijoje. Graikai, dėl savo skurdžių užsienio valiutos rezervų negalėtų drachmos nei paremti, nei pririšti norimų santykių prie kitos valiutos.

Trumpiau tariant išėjimas iš EZ ir pasiskelbimas nemokia sukeltų skaudžius tiek socialinius, tiek finansinius padarinius. Šiai dienai ji gauna finansinę paramą ir kaip nekaip kažkokia ūkinė veikla dreifuoja bei pinigai „vaikšto“ per sistemą, o aprašyto scenarijaus atveju šalyje įsivyrautų tikras chaosas.

Taigi. Žiūrime ką turime. Kreditoriai negali padovanoti paskolinto kapitalo, skolininkai negali pabėgti nuo savo skolų, taigi lieka laviruoti ir dirbtinai palaikyti esamą situaciją. Bet, mano manymu, restruktūrizacijos nepavyks išvengti, tik ji bus kontroliuojama ir ištempta laike, kad tai turėtų kuo švelnesnius padarinius tiek kreditoriams, tiek skolininkams – kad dalį nuostolių teks priimti kaip tikrovę jau tampa neginčijamu faktu. Šiai dienai tuos potencialius ir esamus nuostolius, mano manymu, bandoma paskirstyti po visą EZ finansų sistemą, tame tarpe ir ECB.

—————————————————————————————————————————————–

Aš, vis dėlto, kurį laiką tikėjausi (nors gegužę maniau kitaip), kad ECB pavyks nuraminti obligacijų rinkos dalyvius bei tuo pačiu neskausmingai palaiduoti savo balansuose dalį „smirdančių“ PIIGS šalių vertybinių popierių. Bet šiandieniniai įvykiai bei nesutarimai banko viduje rodo, jog atmosfera kaista ir, ar ilgai tęsis ECB intervencijos ir supirkinėjimai šalių skolų vertyb. popierių, – klausimas į kurį greitai turėtume žinoti atsakymą.

Tuo tarpu centrinis bankas jau kurį laiką didina PIIGS šalių obligacijų supirkimo apsukas:

Date 26 Aug. 2011 € mil. 115,677   —>>    Date 2 Sep. 2011 € mil. 128,899   =     Per savaitę + 13.3€ mil.

Platesnė informacija apie ECB likvidumo ir balanso pokyčius talpinama čia bei kas savaitę išleidžiama finansinė ataskaita, kurią galima skaityti net mūsų gimtąja kalba.

Pažiūrėjus į 10 metų trukmės obligacijų pajamingumo kreives susidaro įspūdis, kad didžiajai daliai PIIGS šalių su ECB pagalba pavyksta pakelti savo obligacijų vertę, t.y. sumažinti palūkanas.

Skolinimosi kaštai didėja, tokios šalies kaip Graikija obligacijų rinka tiesiogine to žodžio prasme mirusi, Prancūzijos bankų akcijos susiduria su likvidumo problema bei krenta dviženkliais skaičiais. Vieninteliai teigiami poslinkiai, į kuriuos turbūt ECB ir orientuojasi, tai: pristabdomas nuožmesnis obligacijų nuvertėjimas bei leidžiama rinkos dalyviams valyti savo balansus nuo šių “blogybių“.

O šios „blogybės“ gali gerokai kirsti per bankų kapitalo bazę – nepavydžiu tiems, kurie nuo skolų krizės užuomazgų vis dar laiko savo balansuose 2metų trukmės Graikijos obligacijas – 70% nuvertėjimas ne juokai (tuo tarpu 1metų trukmės – 120%!!!!!!! ).

Tai tiek šiam kartui.

Tai mano subjektyvi nuomonė ir jeigu nesutinkate ar turite kuo papildyti – komentarų rašymo skiltis visada jums atvira 😉

JAV skolos užkulisiai

Taigi, taigi. Įdomūs dalykai dedasi JAV obligacijų rinkoje. Prieš savaitę pasirodė šiais metais jau antra kregždė, kad „Pimco“ fondas (Pacific Investment Management Company), vienas stambiausių obligacijų rinkos žaidėjų, likviduoja pozicijas JAV obligacijų rinkoje bei „shortina“ bond`us, t.y. laukia obligacijų vertės kritimo – palūkanų augimo. Logiški žingsniai, kadangi dabartinis pinigų pompavimas kursto infliacijos didėjimą, o tai savo ruožtu realias palūkanų normas daro neigiamas. O dar tas dviženklis šalies biudžeto deficitas, apie 100% BVP dydžio skola ir nuožmus nenoras reformuoti tokias daug lėšų ryjančias sritis kaip socialinė sauga ….

Vienu žodžiu obligacijų rinkos padėtis už Atlanto kuo toliau, tuo labiau blogėja. Bet šie vyrukai žino ką daro 🙂

Kas liečia „Pimco“ fondą, tai šiuo metu jis grynaisiais laiko net apie 30 % viso savo portfelio, o JAV obligacijas pashortinęs net 7 mlrd. dolerių sumai. Verčia susimąstyti. Apačioje vaizdus „PIMCO“ pozicijų grafikas, paimtas iš šio straipsnio.

Kaip matome „Pimco“ vadovai tikrai žino ką daro: didžiausias obligacijų pozicijas jie laikė 2010 m. birželį, o nemažos dalies atsikratė prieš prasidedant QE2 (naujų pinigų spausdinimui) t.y. aukščiausiomis kainomis.

Dabar fondas užima stebėtojų pozicijas bei aštriai kritikuoja dabartinę JAV vykdoma tiek monetarinę, tiek fiskalinę politiką. Keletą šio fondo vadovų pasisakymų ir komentarų galite paskaityti čia: „Lunatizmas per Amerikos nedarbo krizę“; „Kiek grėsmių yra likę pasauliui“; „Infliacija obligacijas daro nepatraulias“. Arba galite pažiūrėti interviu su „Pimco“ vadovu El-Erian.

Man asmeniškai vaizdelis JAV skolos vertybinių popierių rinkoje paišosi nekoks:

  • Visų pirma „Pimco“ traukiasi iš JAV bond`ų, tuo galėdama išprovokuoti ir kitų investuotojų pasitraukimą;
  • Visų antra birželio pabaigoje, kai pasibaigs QE2 programa, FED`as taip pat turės vynioti meškeres iš JAV obligacijų rinkos;
  • Negana to Kinija, nors ir esanti didžiausia JAV skolos užsienio turėtoja, jau pusmetį įnirtingai traukiasi iš šios velnio irštvos – JAV skolos vertybinių popierių.

 

Tiesa šiais metais kinų atsitraukimą kompensuoja D. Britanija bei Japonija. Jos įnirtingai pučia savo obligacijų portfelius taip finansuodamos Jungtinių Valstijų biudžeto deficitą. Visa statistika apie skolos užsienio turėtojus čia.

Bet kaip ilgai tai gali tęstis ir kaip ilgai investuotojai/skolos laikytojai taikstysis su nuvertėjančiais aktyvais savo portfeliuose? Juk vien tik JAV dolerio vertės smukimas, kurį matėme ganėtinai ilgą laiką, smarkiai duoda per kišenę tų, kurie turi aktyvus, nominuotus JAV doleriais. Tokiai šaliai kaip Kinija nėra lengva paimti ir atsikratyti JAV iždo popierių, nes tokiu atveju ji bus priversta stiprinti savo nacionalinę valiutą – ko taip laukia JAV. Kodėl kinai negali lengva ranka išmesti į rinką visus dolerius arba juos konvertuoti į kitą valiutą? Na čia reikia pažiūrėti ir pabandyti suprasti kodėl Kinija turi didžiausius valiutos rezervus pasaulyje. Ji, kaip žinome, didžiausia eksportuotoja ir to eksporto liūto dalis atitenka JAV. Taigi, šalies viduje už gaminamą produkciją atsiskaitoma griežtai tik nacionaline valiuta – juaniais, o pagaminus ir išvežus gaminius tarkime į JAV, su eksportuotojais atsiskaitoma doleriais, kuriuos jie gražina į tėvynę ir Centriniame Banke iškeičia į juanius. Kinijos CB savo ruožtu gauna milžiniškus užsienio valiutos srautus, kuriuos gali ramiai keisti į savo spausdinamą valiutą taip papildant savo rezervus. Ir tų rezervų nemaža dalis nominuota būtent doleriais. Tada pagalvokite kas atsitiktų, jeigu kinai savo veiksmais nusmukdytų aktyvų vertę.

Šiaip nagrinėjant JAV skolą ieškojau ir dėliojau jos struktūrą, t.y. kaip ta skola paskirstyta tarp visų JAV obligacijų rinkos žaidėjų. Ir radau šioje ataskaitoje visą mane dominančią statistiką, kurią transformavau į štai tokį grafiką.

Kaip matote užsienio šalių dalis vis labiau didėja kas daro JAV priklausoma nuo kitų šalių Centrinių Bankų ir investuotojų pasitikėjimo. Ar tik neatsitiks vieną dieną taip, kaip atsitiko su kai kuriomis PIIGS šalimis ir ar neteks tada JAV skolintis nepamatuotai aukštomis palūkanomis? Juk stambiausi JAV obligacijų rinkos žaidėjai jau po truputi traukiasi ir tai daro tendencingai.

Kyla paprastas, bet svarbus klausimas – kas ateity finansuos milžinišką Jungtinių Valstijų biudžeto deficitą?

Galimi keletas variantų:

a) Po to kai bus pakeltos skolinimosi lubos ir JAV iždas grįš į finansų rinkas naujai porcijai pinigų, startuos QE3 programa ir taip toliau sėkmingai bus monetarizuojama šalies skola. Bet tai sukeltų didžiulį ažiotažą ir finansų rinkų pasipiktinimą, taigi tam reikia pateisinamų priežasčių – pvz. ūkio augimo sulėtėjimo;

b) Kitas galimas variantas, kuris man labiau prie širdies, tai kokios nors PIIGS šalies bankrotas ir tuo sukelta panika finansų rinkose. Tai savo ruožtu pastūmėtų investuotojus link „saugumo bastiono“ JAV dolerio ir JAV obligacijų. Man tai visai realus scenarijus. Kodėl taip manau aprašiau čia. Juolab S. Kahnas, TVF vadovas, jau klasiškai pašalintas ir, manau, jį pakeis aršesnis PIIGS šalių skolų restruktūrizacijos šalininkas. Kas liečia konspiracines teorijas dėl Kahno suėmimo, tai galite pasiklausyti šio aštraus proto žmogaus vertų dėmesio pamąstymų (rusų kalba).

c) Na dar vienas, bet šiuo metu mažai tikėtinas būdas, tai realios bei apčiuopiamos reformos šalies viduje, kurioms reikia stiprios politinės valios (kokia ten valia, kai artėja rinkimai). Jankiai priprato gyventi skoloj, kai juos savo darbu finansuoja likęs pasaulis. Bet ar tai gali tęstis visą gyvenimą? Biudžetą balansuoti būtina ir to ateity išvengti nepavyks, bet tai atsitiks tikrai ne šiais ir ne kitais metais. Na gali FED`as paleisti QE3, QE4 …. QE10 programas, bet ką tai reiškia šalies pasitikėjimui ir JAV doleriui? Tokie veiksmai tik paspartintų globalios finansų sistemos reformą, kurį išstumtų JAV dolerio dominavimą. Tada Jungtinės Valstijos susidurtų su negailestinga tikrove.

Liepos mėnesį, kai užsuks QE2 kranelį, bus įdomu stebėti kaip rutuliuosis situacija skolos vertybinių popierių rinkoje. Na šį šou gali pratęsti JAV skolinimosi limitas, kurį šalis jau pasiekė – gegužės 17 dienai JAV skola pasiekė 14.294 trln. dolerių sumą ir iki galutinės ribos  trūksta vos 25 mln. Kaip sako iždo sekretorius T. Geithneris JAV su dabartiniais resursais gali pratempti iki rugpjūčio vidurio. Bet abejoju, kad respublikonai taip ilgai spardysis ir vietos lubų pakėlimą.

Taigi JAV obligacijos augančios infliacijos, didėjančios skolos, nemažėjančio deficito ir stagnuojančios darbo rinkos fone neatrodo patraukliai. Valstijų iždui teks paplušėti norint pritraukti naujų investuotojų. Nebent vasara startuos QE3 arba, kas labiau tikėtina, bankrutuos viena arba keletas PIIGS šalių. Sėdime, stebime ir laukiame – showtime coming 🙂

A. Greenspan „Turbulencijos amžius“

A. Greenspan`o, ilgamečio JAV Centrinio Banko vadovo knyga nepanaši į nuvalkiotus, eilinius memuarus veikėjų, nulipusių nuo didžiosios scenos. Užtenka pažiūrėti vien į knygos tūrinį. Tai globali, stropaus laisvosios rinkos gynėjo asmeninė pasaulėžiūra, paremta ekonomine analize.

Knygoje paliesti svarbiausi besivystančios globalinės ekonomikos elementai: ekonomikos valdymo principai; energetinė infrastruktūra ir jos svarba; globalūs finansų disbalansai ir jų įtaka vystimuisi; demografinės problemos nagrinėjimasir pan. Visa knyga perpinta autoriaus, kaip FED vadovo bei prezidento patarėjo, veiksmų analize ir jų įtaka tolimesnei ekonomikos plėtrai.

Knygą sudaro dvi dalys:

1) pirma dalis paskirta biografijai, kurioje detaliai aprašomas asmenybės bei pasaulėžiūros formavimasis;

2) antroje dalyje autorius pateikia profesionalią poziciją šiuolaikinio verslo, naujos globalios ekonomikos bei pagrindinių šalių įtakos analizės klausimais.

Be to, mano skaitytas leidinys papildytas epilogu apie mus užgriuvusią pasaulinę finansų krizę.

Šie Greenspan`o memuarai stulbina viskuo: kaip plačiu ir giliu analizės išskirtinumu, tiek užburiančia biografija. Bet skaityti tiek pat įdomu, kiek ir sunku – kai kurias vietas tekdavo vartyti po kelissyk tam, kad įsigilintum ir suprastum minčių eigą.

Reziumuojant pasakysiu, kad tai įdomus ir pilnas praktinės makroekonomikos bei pamąstymų apie ateities perspektyvas kursas (autorius bando „nupiešti“ pasaulį 2030 metais – drasu 🙂 ). Šią knygą vertėtų paskaityti ir aršiems Greenspan`o kritikams, kurie jį kaltina dėl dabartinės krizės, ir visiems norintiems praplėsti akiratį bei mąstymą. Bet pasiruoškite, nes kaip jau sakiau knyga ne iš lengvųjų ir skaitymui reikia atitinkamo nusiteikimo 🙂

Galite taip pat pasiskaityti ir „Synergy Finance“ vyrukų atsiliepimą apie šią knygą, rašytą prieš metus.

Tragiškas euro zonos šalių įsiskolinimas

Esminė, pražūtinga euro zonos problema – nekontroliuojamas periferinių šalių skolų didėjimas. Kaip jau užsiminiau praeitame įraše apie euro zoną, paskutinis saugumo bastionas – šalių biudžetai ir galimybės skolintis. Šiame įraše nusprendžiau pratęsti savo mintį, išsakytą to įrašo komentaruose.

Su finansų rinkų nepasitikėjimu bei iš to sekančiomis problemomis jau susidūrė Graikija, Airija ir Portugalija. Savo eilės, mano manymu, laukia Ispanija. Tik ją linksniuoti pradės kai tam bus tinkamas laikas.

Kaip jau neseniai rašiau – Graikijai atsikratyti skolų arba sumažinti jų spaudimą biudžetui vargu ar įmanoma. Nebent jas monetarizuotų ECB, kuris ir taip turi pakankamai šio „gėrio“ savo balansuose. Juk tam, kad galėtum mažinti skolą reikia, kad pajamos ženkliai viršytų išlaidas. Kaip toks fenomenas įmanomas kai nors ir veržiesi diržus – deficitas artimas 10% BVP? Graikai, be turizmo bei alyvuogių auginimo sektorių, pasiūlyti kažko konkurencingo pasauliui nelabai ir gali. Kas gali paskatinti jos ekonomikos augimą? Strateginius objektus taip ir taikosi pasiglemžti Kinija, kuri jau praeitais metais nusipirko vieną uostą, per kurį sėkmingai eksportuoja savo produkciją į Vakarų šalis. Retorinis klausimas: jeigu šalis negali atgaivinti sistemos su tokiu milžinišku likvidumo įliejimu, tai kaip ji pajėgs tą padaryti be ES ir TVF paramos? O laikas, kai šaliai teks skolintis atviroje rinkoje, nenumaldomai artėja.

Didžiausia periferinių šalių skolos dalis susikoncentravusi ties trumpalaikiais iždo vekseliais (iki 1 metų), nes ilgesniam laikotarpiui rinkos skolina vangiai. Vertėtų prisiminti ir Graikijos 2 metų trukmės obligacijų pelningumo ralį, kuris neseniai  šoktelėjo net iki 21.33% !!!

O 10 metų bond`ų pajamingumas geometrine progresija šturmuoja aukštumas. Kaip tokia šalis kaip Graikija 2013 metais galės pati skolintis ir finansuoti savo deficitus? O gi niekaip – ji jau „atsisėdo“ ant TVF ir EZ paramos adatos, paramos, už kurią taip pat tenka mokėti palūkanas tiek fiziniu šalies turtu, tiek oficialiais gražintinais pinigais 🙂

Pagalvokite ar ilgai gali tęstis situacija kai jūsų ekonomika auga 1-2%, o skola – 10% ? Namų ūkis jau seniai bankrutuotų, bet su valstybėmis šis procesas gali užsitęsti ne metus ir ne du. TVF turi pakankamai „labdaros“ lėšų ir trauks tokias šalis-nusidėjėles už ausų tiek, kiek tik reikės suinteresuotiems asmenims/finansų įstaigoms.

Jau prabėgo metai nuo euro zonos viešųjų finansų suirutės pradžios, bet ką mes matome? Faktinio pagerėjimo finansų sektoriuje nematyti, be Graikijos su problemomis susidūrė Airija, nacionalizuodama bankų skolas ir padidindama biudžeto deficitą iki kosminio masto – apie 30% nuo BVP !!!! Po jos sekė Portugalija, praradusi finansų rinkų pasitikėjimą ir nesugebėjusi priimti būtinų reformų, o būtinos euro zonos struktūrinės reformos stumiamos vėžlio greičiu, kaskart susilaukdamos aršaus visuotinio pasipriešinimo. Tūrint omeny kitais metais artėjančius Europos regiono šalių rinkimus, tikėtis kažkokio ženklaus permainų vėjo nevertėtų, veikiau galime sulaukti didesnio populizmo ir bereikalingo politikavimo bandant pelnyti daugiau rinkėjų balsų.

Vieno blogerio įraše radau vaizdžią citatą iš šio straipsnio, kuri paprastai ir aiškiai iliustruoja, kodėl atidėliojamas probleminių šalių skolų restruktūrizavimas:

When you look at Greek assets, about 55% of bank capital in Portugal is exposed to Greece. And 83% of bank capital in Ireland is exposed to Greece. So it’s pretty clear that if we restructure Greece, we will severely damage the banking systems of Ireland and Portugal. And the big exposure to Ireland and Portugal is in Spain. Ireland represents 138% of the capital of the Spanish banking system, and Portugal represents 133%. And if we take out Spain, Spain represents 94% of the capital of the German banking system. And I’m not adding these numbers up. You see how it’s very easy to get a scenario going in Europe where the dominoes start to fall and it causes a crisis.

Graikijos skolų nurašymas smogs Portugalijos ir Airijos bankams, kurių netektys sukels problemų Ispanijos bankams (tą dalinai pavaizdavau praeito įrašo lentelėje), o tai savo ruožtu į aklavietę prives visą euro zonos sistemą, įskaitant Vokietijos bei Prancūzijos bankus. Straipsnio autorius teigia, kad jokios restruktūrizacijos nebus, o nuostoliai bus palaiduoti ECB balansuose. Šioje vietoje nelabai norėčiau sutikti, kadangi tam, kad ECB galėtų ramiai monetarizuoti Graikijos skolas būtini du dalykai:

  1. Graikijos skolos augimas turėtų ženkliai sumažėti, kitaip ECB tektų įjungti FED vykdomo QE analogą su iš to sekančiomis pasekmėmis;
  2. ir šalys turi gyventi pagal išgales, t.y. išlaidos neturėtų ženkliai viršyti pajamų.

 

Ar jus tikite, kad to įmanoma pasiekti tokiai šaliai kaip Graikija? Aš – ne. Manau, kad skolų nurašymas tik brangaus laiko klausimas.

P.S. grafikai paimti iš šios puikios Reuters duombazės apie euro zonos periferines šalis.

P. Krugman „Grįžimas į Didžiąją depresiją“

„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“

Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:

„Kodėl įvyksta krizės?“

ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“

Ši knyga  parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.

P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.

Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o  JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.

Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų  iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.

Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse,  kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.

Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:

„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“

Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.

Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų.  Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.

Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Šiuo aprašymu atidarau naują tinklaraščio kategoriją, kurioje talpinsiu įrašus apie mano skaitomas knygas. Tikiuosi pirmas blynas neprisvilo 🙂

P. Krugman „Grįžimas į Didžiąją depresiją“

„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“

Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:

„Kodėl įvyksta krizės?“

ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“

Ši knyga  parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.

P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.

Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o  JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.

Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų  iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.

Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse,  kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.

Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:

„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“

Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.

Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų.  Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.

Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Euro zona VS rinkos (0:3)

Karpė, karpė tarptautinės amerikietiškos reitingų agentūros Portugalijos kreditavimo reitingus ir prikarpė. Vakar, kaip jau žinote, ji pasiprašė tarptautinės finansinės pagalbos. Pirminiais skaičiavimais, jai prireiks 80-90 mlrd. eurų paskolos. Tai tikrai nieko nenustebino ir daugelis analitikų jau senokai to laukė. Štai keletas faktų, kurie neramino finansų rinkas:

1. Po Jose Socrates vyriausybės atsistatydinimo šalies prezidentas paleido parlamentą, kadangi jis nepriėmė taupymo plano.

2. Patikslintais duomenimis, 2010 metais valstybės biudžeto deficitas sudarė 8,6% BVP (anksčiau buvo įvardinta 7%).

3. Valstybinė šalies skola 2010 metais sudarė 82,4% BVP. Šiuo metu Portugalijos skola jau išaugo iki 94,4% – virš 150 mlrd. eurų.

4. Lėto ekonomikos augimo dešimtmetis – vidutiniškai Portugalijos ūkis augo vos 0,7% tempu. Ekonomistų skaičiavimais, esant dabartiniam obligacijų pajamingumui, apie kurį papasakosiu šiek tiek žemiau, šaliai reikėtų 6-8% BVP augimo vien tik tam, kad aptarnautų skolą.

Puikų statistikos lobyną galite rasti čia. Viskas apie viską vienoje vietoje, patariu įtraukti į savo naudingų nuorodų sąrašą 🙂 O apačioje Ispanijos BVP bei skolos augimo grafikai.

Ir visa tai vyksta griežtinamos ECB fiskalinės politikos bei Airijos bankų likvidumo problemų fone.  Be žinių iš Portugalijos, vakar po pietų sulaukėme Europos Centrinio Banko sprendimo – jis pakėlė palūkanų normą ketvirtadaliu procento iki 1,25%. Šis žingsnis taip pat jau kurį laiką buvo lauktas ir mažai ką nustebino. Presskonferencijos metu Trichet pareiškė štai ką:

„monetarinė politika lieka vis dar labai švelni“, „infliacijos rizika auga“, „likvidumo lygis perteklinis“, „mes įdėmiai stebime kainų pokyčius“, „likvidumą atitraukinėsime kai ateis tam laikas“

Iš retorikos galima suprasti, kad ateityje fiskalinės politikos griežtinimas tęsis.

Grįžkime prie Portugalijos. Tam, kad suprastumėme, kodėl ji kreipėsi finansinės pagalbos, užtenka pažiūrėti į šalies obligacijų pajamingumų grafikus.

 

Su tokiomis palūkanomis skolinimasis būtų nepakeliamas. Bet trečiadienį Portugalija dar pabandė pasispardyti, išleisdama naują skolos vertybinių popierių emisiją, bet paskutinis pirstelėjimas padėties nepagražino: 12 mėnesių iždo vekselių pajamingumas buvo lygus 5,9%, o 6 mėnesių – 5,11%. Iš viso šio aukciono metu pritraukta 1,01 mlrd. eurų. Ne kažin kas už tokias palūkanas, turint omeny, kad šį mėnesį Portugalija turi išmokėti 4,5 mlrd. eurų skolų, o birželį – dar 2 mlrd. eurų.

Po Portugalijos obligacijų pajamingumų pasiutpolkės jų grąžos kreivė atrodo baisiai, t.y. kuo didesnis laiko periodas – tuo mažesnė grąža. Išsamų šios anomalijos paaiškinimą pateikė įdomus blogeris sekmesgarantas, taigi nesikartosiu, o pasiūlysiu apsilankyti pas jį.

Na, pasiprašė pagalbos jau 3 euro zonos šalys, ir kas toliau?

O toliau, mano galva, svarbiausias euro zonos uždavinys – neleisti finansų „karštligei“ persimesti dar ir į Ispaniją (tarp kitko ši šalis turi didžiąją dalį Portugalijos skolos popierių). Šis kąsnis būtų sunkiai suvirškintas, jeigu apskritai pavyktų tai padaryti. Įdomu buvo žvilgtelėti, kas laiko Ispanijos skolas, bet susistemintos statistikos neradau, teko dėlioti iš BIS ataskaitų. Štai kas gavosi (duomenys iki 2010m. III ketv.):

Bet esamą Portugalijos bei Ispanijos skolų rinkos padėtį geriausiai iliustruoja apačioje pateikti grafikai. Jame labai gerai aprašyta Portugalijos skolos rinka ir jos žaidėjai. Paaiškėjo, kad vietiniai instituciniai bei vietiniai bankai praeitais metais išpirko obligacijų už 15mlrd. eurų. Įraše taip pat pateiktas tyrimas apie Ispanijos vertybinius popierius. Puiki informacija apmąstymams.

 

Taigi, kodėl gi negalima leisti Ispanijai susidurti su sunkumais? Na, manau, ji paprasčiausiai „too big to fall“ – jos ekonomika Europos Sąjungoje užima 5 vietą ir, jeigu prireiktų finansinės pagalbos dar ir šiai šaliai, euro zona susidurtų su sunkumais krapštant reikalingą sumą, juolab, kad dar klausimas, ar nuo kitų metų, kai pasibaigs paramos laikas, Graikija sugebės skolintis atviroje rinkoje ir ar neteks jai dar kuriam laikui pratęsti finansavimą.

Pagalba Portugalijai būtina, jeigu norima nuraminti finansų rinkas ir neišprovokuoti išpuolių prieš Ispanijos obligacijų pelningumus. Didžiausią nerimą kelia katastrofiškas nedarbo lygis – 20,3%. Bet ekonomika vistik sugeba kažkaip, vargais negalais, augti. Nepaisant Airijos ir Portugalijos problemų, 10 metų trukmės Ispanijos skolos vertybinių popierių pajamingumas per pastarąjį mėnesį nukrito nuo 5.55% iki 5.25%. Taip parodomas pasitikėjimas šalimi ir vykdomomis reformomis ar paprasčiausiai spekuliantai buvo susikoncentravę ties Portugalija? Na, netolima ateitis parodys 🙂 Tikėkimės, spekuliantai neišprovokuos šalies obligacijų palūkanų augimo iki nepamatuoto lygio ir tai nebus 4-oji šalis, kuriai teks kreiptis tarptautinės pagalbos.  Tiesa sakant, finansų rinkų galia mane gąsdina. Reikės kada šiai temai paskirti atskirą įrašą, nes šiuolaikiniame pasaulyje rinkos diktuoja sąlygas ištisoms valstybėms. Bet įdomiausia, kad spekuliantai šiuo metu kaip skėriai supuolė euro zoną, nors toje pačioje JAV padėtis niekuo ne geresnė.

Šiaip, jeigu atsiribotume nuo šių dviejų šalių, tai bendras euro zonos nestabilumo bruožas – įmonių, namų ūkių ir Vyriausybių skolos užsienio investuotojams. Verta prisiminti, kad skolas reikia ne tik atidavinėti po numatyto laiko, bet dažnokai ir refinansuoti. Tai daro skolintojų padėtį pažeidžiamą ir priklausomą nuo išorinių rinkų padėties bei spekuliantų/investuotojų nuotaikų. Istorija rodo, kad jie, provokuodami išpuolius prieš Valstybės valiutą, obligacijas, ne vieną šalį sugebėjo įvaryti į kampą. Jeigu vartotojų įsiskolinimo naštą galima perkelti ant bankų pečių, o šių – ant Valstybės biudžeto, tai Valstybės skola – paskutinė gynybos linija, kuri smūgį gali atlaikyti tik pasitelkus į pagalbą kardinalias reformas. Bet ar pertvarkoms ir karpymams pasiruošusi pati ES šalių tauta? Vilnijančios protestų bangos rodo, kad ne.

Taip ekonominės euro zonos problemos perauga į politines. Prie Prancūzijos ir Vokietijos valdžios vairo stovinčios partijos pralaimi regioninius rinkimus ir žmonių nepasitenkinimas tik auga bei plinta į visas ES šalis. Tai gali priversti šalių vadovus griežtinti retoriką prasiskolinusių šalių atžvilgiu ir imtis populistinių, nepamatuotų sprendimų. O tai gali privesti prie to, kad ir investuotojams, ir valstybėms reikės susitaikyti su mintimi, jog teks kai ką prarasti restruktūrizuojant skolas vardan to išsvajotojo stabilumo. Tik nurašius dalį beviltiškų skolų galima būtų judėti toliau. Dabartiniai pinigų pumpavimai, mano nuomone, tik atitolina tai, kas neišvengiama.

Japonijos katastrofa ir rinkų atsakas

Turbūt jau visi spėjo susipažinti su šiurpinančiais vaizdais iš stichinių nelaimių kamuojamos Japonijos. Iš tiesų, ją talžo nevaikiškai. Šis žemės drebėjimas, sukėlęs siaubingą cunamį, vienas didžiausių žmonijos istorijoje (susipažinti su jų statistika galite čia)

Situacija iki šiol išlieka ganėtinai įtempta, nes virpesiai gali kartotis. Be to dar keturios atominės, išsidėsčiusios pakrantėje …. Kad tik neįvyktų antrasis Černobilis….

Spauskite čia ir pamatysite palydovines nuotraukas vietovių prieš ir po katastrofos. Vaizdas kraupus.

Apačioje žemėlapis su įvykusių drebėjimų epicentrais. Geltonai pažymėtas tas pražūtingasis, sukėlęs cunamį, o raudonai – dešimtis drėbtelėjimų, sekusių po jo.

Kraupu. Nuostoliai visam Japonijos ūkiui bus milžiniški. Vien tik 1995m. Kobe žemės drebėjimas šaliai kainavo ~100mlrd. dolerių, o dabartiniai įvykiai sukėlė kur kas didesnius padarinius. Preliminariais skaičiavimais vien tik draudimo išmokos gali siekti 30mlrd. dolerių.

Šiuo metu sunku įvertinti galimą žalą ūkiui, bet kad tai milžiniškas smūgis ir taip vos kvėpuojančiai Japonijos ekonomikai – faktas. Vos dieną prieš šį įvykį, šalies statistikos departamentas paskelbė patikslintus BVP duomenis už 2010m. IV  ketv. – Japonijos ekonomika, po penkis ketv. tęsusio augimo, – krito, ir krito ganėtinai smarkiai.

Kritimas laukia ir artimiausius ketvirčius.

Likviduoti katastrofos padarinius, krentančio BVP ir finansų rinkų fone, bus ganėtinai sudėtinga, nes  bus keblu rasti finansavimą: centrinės valdžios skola ir taip siekia visų laikų antirekordą – 193.7% nuo BVP. Laimei deficitas didžiąja dalimi finansuojamas vidiniais šalies ištekliais ir mažiau priklausomas nuo išorės rinkų padėties. O rinkas tai sukrės, ir sukrės, mano manymu, ganėtinai stipriai.

Visų pirmą draudimo rinką: draudikams žūtbūt reikės ieškoti išteklių skylėms biudžetuose lopyti, kas išprovokuos likvidžiausių aktyvų – akcijų, obligacijų ir t.t. – išpardavimą bei nuožmų kursų kritimą. Ką jau galėjome matyti ir penktadienį.

Be to, stichija sutrikdė didžiausių Japonijos automagnatų darbą – Toyota Motor Corporation, Honda Motor, Nissan Motor. Jie šeštadienį paskelbė apie laikiną darbų užšaldimą: Toyota uždaro visų 12 gamyklų, Nissan – trijų, o Honda – dviejų gamyklų darbus. Po jų pareiškimus apie nutraukiamus darbus paskelbė ir tokie pasauliniai milžinai kaip Sony, Fujitsu ir pan. Žmonės be darbo lieka nežinia kuriam laikotarpiui. Bet koks ten darbas galvoje, kai nėra net stogo virš galvos…. Gerai, kad bent sostinę drebėjimas nestipriai palietė – joje sukuriama ~20% BVP.

Po paskutinio panašaus galingumo žemės drebėjimo 1995m. Japonijos akcijų rinka nuožmiai krito, netekusi vien per pusmetį 25% vertės. Bet po to sekė ne kuo staigesnis kilimas, kurį paaiškinti galima būtų taip:

  • padarinių likvidavimui sukuriamos naujos darbo vietos,
  • pramonė gauna milžiniškus užsakymus,
  • Vyriausybė meta milžiniškus pinigus į ekonomiką kompensacijų ir paramos išmokų pavidale ir t.t.,
  • kas stimuliuoja ūkio bei verslo augimą smukusios palyginamosios bazės fone, o tai atgaivina merdinčią rinką.

Japonijos akcijų biržos indeksas (1995m.)               Japonijos jenos indeksas (1-1995m.)

Su akcijų rinka man daugmaž aišku, bet kas liečia valiutų rinką ir Japonijos jeną, tai penktadienį galėjome stebėti, iš pirmo žvilgsnio ganėtinai keistą reginį: vietoj to, kad po naujienų valiuta kristų, ji strimgalviais šovė į viršų. Kas per cirkai pagalvojau?

Tai katastrofos fone atrodė įtartina, bet vėliau žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad tai BOJ (Japonijos centrinis bankas) vykdė intervenciją valiutų rinkoje.?¿   Jeigu tai, tiesa, nelabai suprantu kam to reikėjo?

Juk jau ilgą laiką eksportuotojai skundžiasi stipria valiuta ir 2010m. vasarą BOJ net teko įsikišti į rinką, kad bent trumpam numušti jenos kursą kitų valiutų atžvilgiu.

Tada pažiūrėjau į 1995m. USD/JPY valiutų grafiką (jis patalpintas šiek tiek aukščiau) ir pamačiau analogišką šiai dienai situaciją , t.y. po Kobes drebėjimo Japonijos valiuta apie pusmetį stiprėjo dolerio atžvilgiu.

Be to matyti puiki koreliacija tarp JPY ir NIKKEI indeksų: indeksui krentant valiuta stiprėjo ir atvirkščiai. Šiam tų metų reiškiniui taip pat radau, manau, logišką paaiškinimą, kurį tuojau išdėstysiu.

Taigi, susimąsčiau, kodėl Japonijos valiuta stichinės nelaimės akivaizdoje turėtų, kaip maniau iki šiol, silpnėti, o ne atvirkščiai?

Na nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisi rajonai, pramoninės zonos, it kortų nameliai krito namai ir etc. Rėmiausi prielaida, kad centrinis bankas bus priverstas spausdinti naujus popiergalius padarinių finansavimui, taip numušant jenos vertę. Bet tai, tik prielaida neatitinkanti šiandieninės tikrovės.

Ką ir kada sumąstys BOJ nežinau, bet kad dabar japonams atstatomiesiems darbams reikės grynųjų, tai faktas. Grynieji, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bus siurbiami iš rinkų, taip didinant jenos paklausą ir mažinant jų pasiūlą.  Parduodami finansiniai aktyvai, nominuoti jenomis, taipogi prisidės prie valiutos stiprėjimo. Ne veltui taip gražiai koreliuoja viršuje aprašyti JPY ir NIKKEI 225 indeksai – žmonės atsikrato akcijų, obligacijų, išima pinigus iš depozitų, taip numušdami jų vertę ir keldami pačios valiutos kursą. Elementarus pasiūlos/paklausos dėsnis.

Reikia stebėti Japonijos centrinio banko veiksmus ir laukti tolimesnių jo sprendimų, o jeigu jis taip ir nenuspręs naujai spausdinti pinigus, galime ir toliau matyti jenos kilimą ir likusių rinkų kritimą. Bet labiau vis dėlto linkstu prie nuomonės, kad BOJ praplės skatinamąsias priemones ir įlies į rinkas daugiau likvidumo, kadangi Japonijos valdžios finansinė padėtis ir taip tragiška: be skolos ir stagnuojančio ūkio/mažėjančio mokesčių surinkimo, juos kamuoja ~10%  biudžeto deficitas.

Japonų tautai nuoširdžiausia užuojauta, o mums – priminimas, kad prieš gamtą mes bejėgiai. Vaizdelis kaip po atominio karo:

 

 

Ištisus laivus kaip popieriaus lapus mėtė ant namų stogų….. Daugiau nuotraukų rasite čia.

Reikia pinigų? Bus!

Pamenate, kai dar visai neseniai antraštės pranešdavo apie euro zonos likvidumo krizę ir periferinių šalių nepaliaujamai brangstantį skolinimąsi? Viešai pasisakantys reikalavo didesnio Europos centrinio banko įsikišimo į skolų krizės paveiktų bankų reikalus. Ir štai, daugelio viešai pasisakančių analitikų priekaištai buvo išgirsti – Europos centrinis bankas per ganėtinai trumpą laiką užtvindė Europos bankinę sistemą pinigais. Taip, jūs teisingai supratote, šį karta noriu trumpai apžvelgti ECB surengtas LTRO (longer term refinancing operations) operacijas ir jų pasekmes.

Europos centrinis bankas pačiame euro zonos bankų likvidumo trūkumo įkarštyje paskelbė malonią žinią – buvo suteikta galimybė iš ECB pasiskolinti neribotą kiekį pinigų net 3 metų laikotarpiui su vos vieną procentą siekiančiomis palūkanomis!  Ir tam tereikėjo turėti patikimą, t.y. bet kokį užstatą 🙂 Dažniausiai tam naudojamos valstybių skolos vertybiniai popieriai (pastaba: prieš antrą LTRO aukcioną ECB atsisakė priiminėti Graikijos obligacijas kaip užstatą, bet vakar šių VVP priėmimas atnaujintas).

Žinia kaip ir aiški – marš į obligacijų rinką pirkti ženkliai krentančių periferinių šalių obligacijų ir nešti jų į ECB. O šis jau dosniai atsilygins: leis šiuos ne visai likvidžius popierius priparkuoti savo  balanse, suteiks atitinkamą sumą grynų ir, kas svarbiausia, tau liks obligacijos kuponas, t.y. šių VVP periodinė įmoka liks komerciniame banke.

Kaip tarė, taip ir padarė. Po šio ECB sprendimo laiduojamų periferinių šalių obligacijų pajamingumo kreivė nuslūgo, komentatoriai nustojo jas laiduoti, o komerciniai bankai per du aukcionus pritraukė finansavimo, viršijančio 1trln. eurų sumą. Palyginimui, kas tai per suma – Lietuvos sukuriamas metinis BVP, grubiai skaičiuojant, 35 kartais mažesnis, t.y. mes turėtume visi dirbti 35 metus tam, kad uždirbti šią sumą.

http://www.ecb.int/mopo/implement/omo/html/index.en.html

Šių operacijų pasekmė – Europos centrinio banko balanso išsipūtimas iki 3 trln. eurų. Nominalia išraiška tai jau visu trilijonu dolerių lenkia taip dažnai linksniuojamą FED`ą su jo vadovų pomėgiu junginėti pinigų spausdinimo stakles 🙂 Šiai dienai Bernanke vadovaujamas bankas net lieka užribyje: iš visų pagrindinių CB tik vienas jis dar nepaskelbė apie jokius ketinimus skatinti ekonomiką naujų pinigų emisija. Priminsiu, kad tiek Anglijos, tiek Japonijos centriniai bankai šiais metais jau spėjo padidinti savo ekonomikos skatinimo programas, o prie jų, kaip matome, ženkliai prisidėjo ir ECB.

Procentine išraiška ECB balansas nuo 2009-ųjų pradžios padidėjo tik 50%, kai FED`as balansą padidino ~3 kartais. Bet nominalus ECB balanso dydis vis tiek 1trl. dolerių suma didesnis, nei FED`o.

Pagal centrinių bankų į apyvartą išleistų pinigų kiekį ir šalies BVP dydžio santykį dešimtmečius pirmavo Japonija, bet po LTRO operacijų Europos centrinis bankas užėmė lyderio pozicijas. Tai tik patvirtina, kad Europos bankams negresia likvidumo, nominuoto eurais, trūkumas.

Kaip jau minėjau pradžioje, šis ECB manevras suteikė bankams galimybę užsidirbti iš cary trade operacijų, kai pigūs kreditai nukreipiami į didesnę grąžą duodančius pinigų rinkos instrumentus. Šiuo atveju tą jiems atstojo Ispanijos ir Italijos obligacijos, kurių vyriausybės dėkingos už galimybę laisviau įkvėpti refinansuojant savo skolas. Tą galime vaizdžiai matyti iš antraščių, skelbiančių pingantį šių valstybių skolinimąsi [1, 2] ir iš smunkančių obligacijų pajamingumų antrinėje rinkoje.  Bet džiūgauti nederėtų – šiais veiksmais Europos centrinis bankas viso labo nupirko daugiau laiko politikams. Ar šie išnaudos laiką tinkamai, pamatysime artimiausiu metu.

ECB suteiktas likvidumas suteiks progą Europos bankams pigiai išpirkti išplatintas obligacijų emisijas, o prireikus ir refinansuoti jas išleidžiant naujus skolos vertybinius popierius. LTRO aukcionai teigiamai paveikė obligacijų rinkos dalyvius ir užkėlė bond`ų kainas į aukštumas, t.y. ženkliai sumažino palūkanų normą.

Tikėtis, kad komerciniai bankai suteiktais pigiais kreditais ilgą laiką finansuos valstybių biudžetų deficitus, neverta. Jie ir be vyriausybių vertybinių popierių pirkimo turi problemų, kurias reikia išspręsti. [i] Prisiminkite Bazelio komiteto pakeltus reikalavimus kapitalo pakankamumo rodikliams, vieną iš kurių (tier core 1) bankai turi atitikti iki šių metų vasaros. [ii] Taip pat vien tik jie patys žino, kokia velniava darosi jų balansuose ir kaip jie paveikti Europos skolų krizės. Sunku iš šalies įvertinti tikrąją padėtį, kai bankai turi įrankių esamų nuostolių maskavimui. Tai įvairios balanso eilutės, leidžiančios neįskaityti patirtų nuostolių nuo smukusių vertybinių popierių vertės. [iii] Galiausiai bankams reikia vykdyti tiesioginius įsipareigojimus, t.y. išpirkinėti pačių išleistas obligacijas.  Tam šiais metais prireiks dvigubai daugiau lėšų nei pernai (diagrama kairėje).

Be to, yra dar viena detalė, galinti priversti bankus atverti pinigines –smunkanti Europos centriniam bankui įkeisto užstato vertė. Tą svarbu suprasti, kadangi LTRO – ne kiekybinis skatinimas su vertybinių popierių išpirkimu. Tai vertybinių popierių kaip užstato priėmimas, o jo vertei krentant, visa su tuo susijusi rizika krenta ant komercinių bankų pečių. Todėl margin call atveju bankai bus priversti dengti atsiradusius užstato nuostolius iš savo piniginės. Jeigu piniginė bus tuščia, jie greičiausiai kreipsis į tą patį centrinį banką, t. y., skolinsis iš ECB tam, kad grąžintų tam pačiam ECB. Ar nepanašu į finansinės piramidės statymą 🙂

Todėl neverta tikėtis, kad šis likvidumo pliūpsnis pasieks realią ekonomiką. Tai vaistai, skirti bankų sektoriaus ligoms, o ne realiai ekonomikai gydyti. Bet sveika finansų sistema užtikrina sveiką ekonomiką, todėl manau, kad žengtas dar vienas žingsnis link euro zonos ekonominių sunkumų įveikimo.

Kaip bebūtų šis ilgalaikis pigių kreditų suteikimas turi teigiamų fundamentalių pasekmių:

  1. Bankai praktiškai izoliuoti nuo galimų šokų finansų rinkose;
  2. Kredito kaštai minimalūs, neturėtų kilti sunkumų dėl savo išleistų obligacijų padengimo;
  3. Įveikta likvidumo krizė;
  4. Pigus likvidumas teigiamai paveiks bankų balansus ir pelnus;
  5. Nupirkta laiko ekonomikos krizei įveikti.

Reikia turėti omenyje, kad ECB didindamas savo įtaką Europos bankinei sistemai viso labo gesina skolų krizės bei likvidumo gaisrą, bet nestimuliuoja ekonomikos augimo.