„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“

Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:

„Kodėl įvyksta krizės?“

ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“

Ši knyga  parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.

P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.

Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o  JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.

Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų  iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.

Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse,  kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.

Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:

„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“

Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.

Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų.  Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.

Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Šiuo aprašymu atidarau naują tinklaraščio kategoriją, kurioje talpinsiu įrašus apie mano skaitomas knygas. Tikiuosi pirmas blynas neprisvilo 🙂

„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“

Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:

„Kodėl įvyksta krizės?“

ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“

Ši knyga  parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.

P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.

Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o  JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.

Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų  iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.

Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse,  kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.

Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:

„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“

Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.

Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų.  Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.

Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Karpė, karpė tarptautinės amerikietiškos reitingų agentūros Portugalijos kreditavimo reitingus ir prikarpė. Vakar, kaip jau žinote, ji pasiprašė tarptautinės finansinės pagalbos. Pirminiais skaičiavimais, jai prireiks 80-90 mlrd. eurų paskolos. Tai tikrai nieko nenustebino ir daugelis analitikų jau senokai to laukė. Štai keletas faktų, kurie neramino finansų rinkas:

1. Po Jose Socrates vyriausybės atsistatydinimo šalies prezidentas paleido parlamentą, kadangi jis nepriėmė taupymo plano.

2. Patikslintais duomenimis, 2010 metais valstybės biudžeto deficitas sudarė 8,6% BVP (anksčiau buvo įvardinta 7%).

3. Valstybinė šalies skola 2010 metais sudarė 82,4% BVP. Šiuo metu Portugalijos skola jau išaugo iki 94,4% – virš 150 mlrd. eurų.

4. Lėto ekonomikos augimo dešimtmetis – vidutiniškai Portugalijos ūkis augo vos 0,7% tempu. Ekonomistų skaičiavimais, esant dabartiniam obligacijų pajamingumui, apie kurį papasakosiu šiek tiek žemiau, šaliai reikėtų 6-8% BVP augimo vien tik tam, kad aptarnautų skolą.

Puikų statistikos lobyną galite rasti čia. Viskas apie viską vienoje vietoje, patariu įtraukti į savo naudingų nuorodų sąrašą 🙂 O apačioje Ispanijos BVP bei skolos augimo grafikai.

Ir visa tai vyksta griežtinamos ECB fiskalinės politikos bei Airijos bankų likvidumo problemų fone.  Be žinių iš Portugalijos, vakar po pietų sulaukėme Europos Centrinio Banko sprendimo – jis pakėlė palūkanų normą ketvirtadaliu procento iki 1,25%. Šis žingsnis taip pat jau kurį laiką buvo lauktas ir mažai ką nustebino. Presskonferencijos metu Trichet pareiškė štai ką:

„monetarinė politika lieka vis dar labai švelni“, „infliacijos rizika auga“, „likvidumo lygis perteklinis“, „mes įdėmiai stebime kainų pokyčius“, „likvidumą atitraukinėsime kai ateis tam laikas“

Iš retorikos galima suprasti, kad ateityje fiskalinės politikos griežtinimas tęsis.

Grįžkime prie Portugalijos. Tam, kad suprastumėme, kodėl ji kreipėsi finansinės pagalbos, užtenka pažiūrėti į šalies obligacijų pajamingumų grafikus.

 

Su tokiomis palūkanomis skolinimasis būtų nepakeliamas. Bet trečiadienį Portugalija dar pabandė pasispardyti, išleisdama naują skolos vertybinių popierių emisiją, bet paskutinis pirstelėjimas padėties nepagražino: 12 mėnesių iždo vekselių pajamingumas buvo lygus 5,9%, o 6 mėnesių – 5,11%. Iš viso šio aukciono metu pritraukta 1,01 mlrd. eurų. Ne kažin kas už tokias palūkanas, turint omeny, kad šį mėnesį Portugalija turi išmokėti 4,5 mlrd. eurų skolų, o birželį – dar 2 mlrd. eurų.

Po Portugalijos obligacijų pajamingumų pasiutpolkės jų grąžos kreivė atrodo baisiai, t.y. kuo didesnis laiko periodas – tuo mažesnė grąža. Išsamų šios anomalijos paaiškinimą pateikė įdomus blogeris sekmesgarantas, taigi nesikartosiu, o pasiūlysiu apsilankyti pas jį.

Na, pasiprašė pagalbos jau 3 euro zonos šalys, ir kas toliau?

O toliau, mano galva, svarbiausias euro zonos uždavinys – neleisti finansų „karštligei“ persimesti dar ir į Ispaniją (tarp kitko ši šalis turi didžiąją dalį Portugalijos skolos popierių). Šis kąsnis būtų sunkiai suvirškintas, jeigu apskritai pavyktų tai padaryti. Įdomu buvo žvilgtelėti, kas laiko Ispanijos skolas, bet susistemintos statistikos neradau, teko dėlioti iš BIS ataskaitų. Štai kas gavosi (duomenys iki 2010m. III ketv.):

Bet esamą Portugalijos bei Ispanijos skolų rinkos padėtį geriausiai iliustruoja apačioje pateikti grafikai. Jame labai gerai aprašyta Portugalijos skolos rinka ir jos žaidėjai. Paaiškėjo, kad vietiniai instituciniai bei vietiniai bankai praeitais metais išpirko obligacijų už 15mlrd. eurų. Įraše taip pat pateiktas tyrimas apie Ispanijos vertybinius popierius. Puiki informacija apmąstymams.

 

Taigi, kodėl gi negalima leisti Ispanijai susidurti su sunkumais? Na, manau, ji paprasčiausiai „too big to fall“ – jos ekonomika Europos Sąjungoje užima 5 vietą ir, jeigu prireiktų finansinės pagalbos dar ir šiai šaliai, euro zona susidurtų su sunkumais krapštant reikalingą sumą, juolab, kad dar klausimas, ar nuo kitų metų, kai pasibaigs paramos laikas, Graikija sugebės skolintis atviroje rinkoje ir ar neteks jai dar kuriam laikui pratęsti finansavimą.

Pagalba Portugalijai būtina, jeigu norima nuraminti finansų rinkas ir neišprovokuoti išpuolių prieš Ispanijos obligacijų pelningumus. Didžiausią nerimą kelia katastrofiškas nedarbo lygis – 20,3%. Bet ekonomika vistik sugeba kažkaip, vargais negalais, augti. Nepaisant Airijos ir Portugalijos problemų, 10 metų trukmės Ispanijos skolos vertybinių popierių pajamingumas per pastarąjį mėnesį nukrito nuo 5.55% iki 5.25%. Taip parodomas pasitikėjimas šalimi ir vykdomomis reformomis ar paprasčiausiai spekuliantai buvo susikoncentravę ties Portugalija? Na, netolima ateitis parodys 🙂 Tikėkimės, spekuliantai neišprovokuos šalies obligacijų palūkanų augimo iki nepamatuoto lygio ir tai nebus 4-oji šalis, kuriai teks kreiptis tarptautinės pagalbos.  Tiesa sakant, finansų rinkų galia mane gąsdina. Reikės kada šiai temai paskirti atskirą įrašą, nes šiuolaikiniame pasaulyje rinkos diktuoja sąlygas ištisoms valstybėms. Bet įdomiausia, kad spekuliantai šiuo metu kaip skėriai supuolė euro zoną, nors toje pačioje JAV padėtis niekuo ne geresnė.

Šiaip, jeigu atsiribotume nuo šių dviejų šalių, tai bendras euro zonos nestabilumo bruožas – įmonių, namų ūkių ir Vyriausybių skolos užsienio investuotojams. Verta prisiminti, kad skolas reikia ne tik atidavinėti po numatyto laiko, bet dažnokai ir refinansuoti. Tai daro skolintojų padėtį pažeidžiamą ir priklausomą nuo išorinių rinkų padėties bei spekuliantų/investuotojų nuotaikų. Istorija rodo, kad jie, provokuodami išpuolius prieš Valstybės valiutą, obligacijas, ne vieną šalį sugebėjo įvaryti į kampą. Jeigu vartotojų įsiskolinimo naštą galima perkelti ant bankų pečių, o šių – ant Valstybės biudžeto, tai Valstybės skola – paskutinė gynybos linija, kuri smūgį gali atlaikyti tik pasitelkus į pagalbą kardinalias reformas. Bet ar pertvarkoms ir karpymams pasiruošusi pati ES šalių tauta? Vilnijančios protestų bangos rodo, kad ne.

Taip ekonominės euro zonos problemos perauga į politines. Prie Prancūzijos ir Vokietijos valdžios vairo stovinčios partijos pralaimi regioninius rinkimus ir žmonių nepasitenkinimas tik auga bei plinta į visas ES šalis. Tai gali priversti šalių vadovus griežtinti retoriką prasiskolinusių šalių atžvilgiu ir imtis populistinių, nepamatuotų sprendimų. O tai gali privesti prie to, kad ir investuotojams, ir valstybėms reikės susitaikyti su mintimi, jog teks kai ką prarasti restruktūrizuojant skolas vardan to išsvajotojo stabilumo. Tik nurašius dalį beviltiškų skolų galima būtų judėti toliau. Dabartiniai pinigų pumpavimai, mano nuomone, tik atitolina tai, kas neišvengiama.