„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“
Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:
„Kodėl įvyksta krizės?“
ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“
Ši knyga parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.
P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.
Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.
Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.
Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse, kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.
Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:
„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“
Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.
Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų. Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.
Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.
Šiuo aprašymu atidarau naują tinklaraščio kategoriją, kurioje talpinsiu įrašus apie mano skaitomas knygas. Tikiuosi pirmas blynas neprisvilo 🙂