Taigi, taigi. Įdomūs dalykai dedasi JAV obligacijų rinkoje. Prieš savaitę pasirodė šiais metais jau antra kregždė, kad „Pimco“ fondas (Pacific Investment Management Company), vienas stambiausių obligacijų rinkos žaidėjų, likviduoja pozicijas JAV obligacijų rinkoje bei „shortina“ bond`us, t.y. laukia obligacijų vertės kritimo – palūkanų augimo. Logiški žingsniai, kadangi dabartinis pinigų pompavimas kursto infliacijos didėjimą, o tai savo ruožtu realias palūkanų normas daro neigiamas. O dar tas dviženklis šalies biudžeto deficitas, apie 100% BVP dydžio skola ir nuožmus nenoras reformuoti tokias daug lėšų ryjančias sritis kaip socialinė sauga ….

Vienu žodžiu obligacijų rinkos padėtis už Atlanto kuo toliau, tuo labiau blogėja. Bet šie vyrukai žino ką daro 🙂

Kas liečia „Pimco“ fondą, tai šiuo metu jis grynaisiais laiko net apie 30 % viso savo portfelio, o JAV obligacijas pashortinęs net 7 mlrd. dolerių sumai. Verčia susimąstyti. Apačioje vaizdus „PIMCO“ pozicijų grafikas, paimtas iš šio straipsnio.

Kaip matome „Pimco“ vadovai tikrai žino ką daro: didžiausias obligacijų pozicijas jie laikė 2010 m. birželį, o nemažos dalies atsikratė prieš prasidedant QE2 (naujų pinigų spausdinimui) t.y. aukščiausiomis kainomis.

Dabar fondas užima stebėtojų pozicijas bei aštriai kritikuoja dabartinę JAV vykdoma tiek monetarinę, tiek fiskalinę politiką. Keletą šio fondo vadovų pasisakymų ir komentarų galite paskaityti čia: „Lunatizmas per Amerikos nedarbo krizę“; „Kiek grėsmių yra likę pasauliui“; „Infliacija obligacijas daro nepatraulias“. Arba galite pažiūrėti interviu su „Pimco“ vadovu El-Erian.

Man asmeniškai vaizdelis JAV skolos vertybinių popierių rinkoje paišosi nekoks:

• Visų pirma „Pimco“ traukiasi iš JAV bond`ų, tuo galėdama išprovokuoti ir kitų investuotojų pasitraukimą;
• Visų antra birželio pabaigoje, kai pasibaigs QE2 programa, FED`as taip pat turės vynioti meškeres iš JAV obligacijų rinkos;
• Negana to Kinija, nors ir esanti didžiausia JAV skolos užsienio turėtoja, jau pusmetį įnirtingai traukiasi iš šios velnio irštvos – JAV skolos vertybinių popierių.

Tiesa šiais metais kinų atsitraukimą kompensuoja D. Britanija bei Japonija. Jos įnirtingai pučia savo obligacijų portfelius taip finansuodamos Jungtinių Valstijų biudžeto deficitą. Visa statistika apie skolos užsienio turėtojus čia.

Bet kaip ilgai tai gali tęstis ir kaip ilgai investuotojai/skolos laikytojai taikstysis su nuvertėjančiais aktyvais savo portfeliuose? Juk vien tik JAV dolerio vertės smukimas, kurį matėme ganėtinai ilgą laiką, smarkiai duoda per kišenę tų, kurie turi aktyvus, nominuotus JAV doleriais. Tokiai šaliai kaip Kinija nėra lengva paimti ir atsikratyti JAV iždo popierių, nes tokiu atveju ji bus priversta stiprinti savo nacionalinę valiutą – ko taip laukia JAV. Kodėl kinai negali lengva ranka išmesti į rinką visus dolerius arba juos konvertuoti į kitą valiutą? Na čia reikia pažiūrėti ir pabandyti suprasti kodėl Kinija turi didžiausius valiutos rezervus pasaulyje. Ji, kaip žinome, didžiausia eksportuotoja ir to eksporto liūto dalis atitenka JAV. Taigi, šalies viduje už gaminamą produkciją atsiskaitoma griežtai tik nacionaline valiuta – juaniais, o pagaminus ir išvežus gaminius tarkime į JAV, su eksportuotojais atsiskaitoma doleriais, kuriuos jie gražina į tėvynę ir Centriniame Banke iškeičia į juanius. Kinijos CB savo ruožtu gauna milžiniškus užsienio valiutos srautus, kuriuos gali ramiai keisti į savo spausdinamą valiutą taip papildant savo rezervus. Ir tų rezervų nemaža dalis nominuota būtent doleriais. Tada pagalvokite kas atsitiktų, jeigu kinai savo veiksmais nusmukdytų aktyvų vertę.

Šiaip nagrinėjant JAV skolą ieškojau ir dėliojau jos struktūrą, t.y. kaip ta skola paskirstyta tarp visų JAV obligacijų rinkos žaidėjų. Ir radau šioje ataskaitoje visą mane dominančią statistiką, kurią transformavau į štai tokį grafiką.

Kaip matote užsienio šalių dalis vis labiau didėja kas daro JAV priklausoma nuo kitų šalių Centrinių Bankų ir investuotojų pasitikėjimo. Ar tik neatsitiks vieną dieną taip, kaip atsitiko su kai kuriomis PIIGS šalimis ir ar neteks tada JAV skolintis nepamatuotai aukštomis palūkanomis? Juk stambiausi JAV obligacijų rinkos žaidėjai jau po truputi traukiasi ir tai daro tendencingai.

Kyla paprastas, bet svarbus klausimas – kas ateity finansuos milžinišką Jungtinių Valstijų biudžeto deficitą?

Galimi keletas variantų:

a) Po to kai bus pakeltos skolinimosi lubos ir JAV iždas grįš į finansų rinkas naujai porcijai pinigų, startuos QE3 programa ir taip toliau sėkmingai bus monetarizuojama šalies skola. Bet tai sukeltų didžiulį ažiotažą ir finansų rinkų pasipiktinimą, taigi tam reikia pateisinamų priežasčių – pvz. ūkio augimo sulėtėjimo;

b) Kitas galimas variantas, kuris man labiau prie širdies, tai kokios nors PIIGS šalies bankrotas ir tuo sukelta panika finansų rinkose. Tai savo ruožtu pastūmėtų investuotojus link „saugumo bastiono“ JAV dolerio ir JAV obligacijų. Man tai visai realus scenarijus. Kodėl taip manau aprašiau čia. Juolab S. Kahnas, TVF vadovas, jau klasiškai pašalintas ir, manau, jį pakeis aršesnis PIIGS šalių skolų restruktūrizacijos šalininkas. Kas liečia konspiracines teorijas dėl Kahno suėmimo, tai galite pasiklausyti šio aštraus proto žmogaus vertų dėmesio pamąstymų (rusų kalba).

c) Na dar vienas, bet šiuo metu mažai tikėtinas būdas, tai realios bei apčiuopiamos reformos šalies viduje, kurioms reikia stiprios politinės valios (kokia ten valia, kai artėja rinkimai). Jankiai priprato gyventi skoloj, kai juos savo darbu finansuoja likęs pasaulis. Bet ar tai gali tęstis visą gyvenimą? Biudžetą balansuoti būtina ir to ateity išvengti nepavyks, bet tai atsitiks tikrai ne šiais ir ne kitais metais. Na gali FED`as paleisti QE3, QE4 …. QE10 programas, bet ką tai reiškia šalies pasitikėjimui ir JAV doleriui? Tokie veiksmai tik paspartintų globalios finansų sistemos reformą, kurį išstumtų JAV dolerio dominavimą. Tada Jungtinės Valstijos susidurtų su negailestinga tikrove.

Liepos mėnesį, kai užsuks QE2 kranelį, bus įdomu stebėti kaip rutuliuosis situacija skolos vertybinių popierių rinkoje. Na šį šou gali pratęsti JAV skolinimosi limitas, kurį šalis jau pasiekė – gegužės 17 dienai JAV skola pasiekė 14.294 trln. dolerių sumą ir iki galutinės ribos  trūksta vos 25 mln. Kaip sako iždo sekretorius T. Geithneris JAV su dabartiniais resursais gali pratempti iki rugpjūčio vidurio. Bet abejoju, kad respublikonai taip ilgai spardysis ir vietos lubų pakėlimą.

Taigi JAV obligacijos augančios infliacijos, didėjančios skolos, nemažėjančio deficito ir stagnuojančios darbo rinkos fone neatrodo patraukliai. Valstijų iždui teks paplušėti norint pritraukti naujų investuotojų. Nebent vasara startuos QE3 arba, kas labiau tikėtina, bankrutuos viena arba keletas PIIGS šalių. Sėdime, stebime ir laukiame – showtime coming 🙂

A. Greenspan`o, ilgamečio JAV Centrinio Banko vadovo knyga nepanaši į nuvalkiotus, eilinius memuarus veikėjų, nulipusių nuo didžiosios scenos. Užtenka pažiūrėti vien į knygos tūrinį. Tai globali, stropaus laisvosios rinkos gynėjo asmeninė pasaulėžiūra, paremta ekonomine analize.

Knygoje paliesti svarbiausi besivystančios globalinės ekonomikos elementai: ekonomikos valdymo principai; energetinė infrastruktūra ir jos svarba; globalūs finansų disbalansai ir jų įtaka vystimuisi; demografinės problemos nagrinėjimasir pan. Visa knyga perpinta autoriaus, kaip FED vadovo bei prezidento patarėjo, veiksmų analize ir jų įtaka tolimesnei ekonomikos plėtrai.

Knygą sudaro dvi dalys:

1) pirma dalis paskirta biografijai, kurioje detaliai aprašomas asmenybės bei pasaulėžiūros formavimasis;

2) antroje dalyje autorius pateikia profesionalią poziciją šiuolaikinio verslo, naujos globalios ekonomikos bei pagrindinių šalių įtakos analizės klausimais.

Be to, mano skaitytas leidinys papildytas epilogu apie mus užgriuvusią pasaulinę finansų krizę.

Šie Greenspan`o memuarai stulbina viskuo: kaip plačiu ir giliu analizės išskirtinumu, tiek užburiančia biografija. Bet skaityti tiek pat įdomu, kiek ir sunku – kai kurias vietas tekdavo vartyti po kelissyk tam, kad įsigilintum ir suprastum minčių eigą.

Reziumuojant pasakysiu, kad tai įdomus ir pilnas praktinės makroekonomikos bei pamąstymų apie ateities perspektyvas kursas (autorius bando „nupiešti“ pasaulį 2030 metais – drasu 🙂 ). Šią knygą vertėtų paskaityti ir aršiems Greenspan`o kritikams, kurie jį kaltina dėl dabartinės krizės, ir visiems norintiems praplėsti akiratį bei mąstymą. Bet pasiruoškite, nes kaip jau sakiau knyga ne iš lengvųjų ir skaitymui reikia atitinkamo nusiteikimo 🙂

Galite taip pat pasiskaityti ir „Synergy Finance“ vyrukų atsiliepimą apie šią knygą, rašytą prieš metus.

Esminė, pražūtinga euro zonos problema – nekontroliuojamas periferinių šalių skolų didėjimas. Kaip jau užsiminiau praeitame įraše apie euro zoną, paskutinis saugumo bastionas – šalių biudžetai ir galimybės skolintis. Šiame įraše nusprendžiau pratęsti savo mintį, išsakytą to įrašo komentaruose.

Su finansų rinkų nepasitikėjimu bei iš to sekančiomis problemomis jau susidūrė Graikija, Airija ir Portugalija. Savo eilės, mano manymu, laukia Ispanija. Tik ją linksniuoti pradės kai tam bus tinkamas laikas.

Kaip jau neseniai rašiau – Graikijai atsikratyti skolų arba sumažinti jų spaudimą biudžetui vargu ar įmanoma. Nebent jas monetarizuotų ECB, kuris ir taip turi pakankamai šio „gėrio“ savo balansuose. Juk tam, kad galėtum mažinti skolą reikia, kad pajamos ženkliai viršytų išlaidas. Kaip toks fenomenas įmanomas kai nors ir veržiesi diržus – deficitas artimas 10% BVP? Graikai, be turizmo bei alyvuogių auginimo sektorių, pasiūlyti kažko konkurencingo pasauliui nelabai ir gali. Kas gali paskatinti jos ekonomikos augimą? Strateginius objektus taip ir taikosi pasiglemžti Kinija, kuri jau praeitais metais nusipirko vieną uostą, per kurį sėkmingai eksportuoja savo produkciją į Vakarų šalis. Retorinis klausimas: jeigu šalis negali atgaivinti sistemos su tokiu milžinišku likvidumo įliejimu, tai kaip ji pajėgs tą padaryti be ES ir TVF paramos? O laikas, kai šaliai teks skolintis atviroje rinkoje, nenumaldomai artėja.

Didžiausia periferinių šalių skolos dalis susikoncentravusi ties trumpalaikiais iždo vekseliais (iki 1 metų), nes ilgesniam laikotarpiui rinkos skolina vangiai. Vertėtų prisiminti ir Graikijos 2 metų trukmės obligacijų pelningumo ralį, kuris neseniai  šoktelėjo net iki 21.33% !!!

O 10 metų bond`ų pajamingumas geometrine progresija šturmuoja aukštumas. Kaip tokia šalis kaip Graikija 2013 metais galės pati skolintis ir finansuoti savo deficitus? O gi niekaip – ji jau „atsisėdo“ ant TVF ir EZ paramos adatos, paramos, už kurią taip pat tenka mokėti palūkanas tiek fiziniu šalies turtu, tiek oficialiais gražintinais pinigais 🙂

Pagalvokite ar ilgai gali tęstis situacija kai jūsų ekonomika auga 1-2%, o skola – 10% ? Namų ūkis jau seniai bankrutuotų, bet su valstybėmis šis procesas gali užsitęsti ne metus ir ne du. TVF turi pakankamai „labdaros“ lėšų ir trauks tokias šalis-nusidėjėles už ausų tiek, kiek tik reikės suinteresuotiems asmenims/finansų įstaigoms.

Jau prabėgo metai nuo euro zonos viešųjų finansų suirutės pradžios, bet ką mes matome? Faktinio pagerėjimo finansų sektoriuje nematyti, be Graikijos su problemomis susidūrė Airija, nacionalizuodama bankų skolas ir padidindama biudžeto deficitą iki kosminio masto – apie 30% nuo BVP !!!! Po jos sekė Portugalija, praradusi finansų rinkų pasitikėjimą ir nesugebėjusi priimti būtinų reformų, o būtinos euro zonos struktūrinės reformos stumiamos vėžlio greičiu, kaskart susilaukdamos aršaus visuotinio pasipriešinimo. Tūrint omeny kitais metais artėjančius Europos regiono šalių rinkimus, tikėtis kažkokio ženklaus permainų vėjo nevertėtų, veikiau galime sulaukti didesnio populizmo ir bereikalingo politikavimo bandant pelnyti daugiau rinkėjų balsų.

Vieno blogerio įraše radau vaizdžią citatą iš šio straipsnio, kuri paprastai ir aiškiai iliustruoja, kodėl atidėliojamas probleminių šalių skolų restruktūrizavimas:

When you look at Greek assets, about 55% of bank capital in Portugal is exposed to Greece. And 83% of bank capital in Ireland is exposed to Greece. So it’s pretty clear that if we restructure Greece, we will severely damage the banking systems of Ireland and Portugal. And the big exposure to Ireland and Portugal is in Spain. Ireland represents 138% of the capital of the Spanish banking system, and Portugal represents 133%. And if we take out Spain, Spain represents 94% of the capital of the German banking system. And I’m not adding these numbers up. You see how it’s very easy to get a scenario going in Europe where the dominoes start to fall and it causes a crisis.

Graikijos skolų nurašymas smogs Portugalijos ir Airijos bankams, kurių netektys sukels problemų Ispanijos bankams (tą dalinai pavaizdavau praeito įrašo lentelėje), o tai savo ruožtu į aklavietę prives visą euro zonos sistemą, įskaitant Vokietijos bei Prancūzijos bankus. Straipsnio autorius teigia, kad jokios restruktūrizacijos nebus, o nuostoliai bus palaiduoti ECB balansuose. Šioje vietoje nelabai norėčiau sutikti, kadangi tam, kad ECB galėtų ramiai monetarizuoti Graikijos skolas būtini du dalykai:

1. Graikijos skolos augimas turėtų ženkliai sumažėti, kitaip ECB tektų įjungti FED vykdomo QE analogą su iš to sekančiomis pasekmėmis;
2. ir šalys turi gyventi pagal išgales, t.y. išlaidos neturėtų ženkliai viršyti pajamų.

Ar jus tikite, kad to įmanoma pasiekti tokiai šaliai kaip Graikija? Aš – ne. Manau, kad skolų nurašymas tik brangaus laiko klausimas.

P.S. grafikai paimti iš šios puikios Reuters duombazės apie euro zonos periferines šalis.