All posts by admin

Kaip keliauti pigiai?

Turbūt daugelis sutiks, jog kelionės yra vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos galime patirti šiame gyvenime. Kita vertus, didelei daliai žmonių kelionės lieka tiesiog tolima svajone. To priežastimi jie dažnai įvardija nepakankamas pajamas, tačiau tai tikrai neturėtų sutrukdyti pažinti pasaulį – juk aviabilietai dabar tokie pigūs! Nustebsite sužinoję, jog kelionė į jūsų svajonių šalį kainuoja žymiai mažiau, nei manėte. Gyvename iš tiesų nuostabiu laikotarpiu, kuomet keliauti darosi vis lengviau ir lengviau. Vis dėl to, jei jūsų neguodžia net pigūs skrydžiai, galime pasidalinti su jumis keliais patarimais, kurie padės keliauti dar pigiau.

Akivaizdu, jog labai didelę dalį išlaidų keliaujant sudaro apsistojimas viešbučiuose. Ar pagalvojote, jog būtent čia slypi viena geriausių galimybių sutaupyti? Juk egzistuoja ne vienas patikimas internetinis tinklapis, kurio pagalba galima surasti vietinius žmones, kurie noriai priima turistus apsistoti savo namuose visiškai dykai. Žinoma, svetingi šeimininkai nesupyks jei atsidėkosite jiems smulkiais suvenyrais iš savo šalies. Taip puikiai įvertinsite jų suteiktą svetingumą. Kita vertus, kiekvienas atvejis yra unikalus ir turėtume visas detales aptarti su tais žmonėmis, kurie sutiko jus priimti. Bet kuriuo atveju, apsistoti pas svetingus vietinius žmones yra žymiai pigiau nei švaistyti pinigus brangiems viešbučiams, kuriuose liekama tik nakvoti. Dar viena priežastis, kodėl verta apsistoti pas vietinius yra galimybė iš arti pažinti svečios šalies kultūrą. Bendravimas su šeimininkais jums leis iš arčiau pamatyti tos šalies kasdienybę. Turistus priimantys vietiniai taip pat ganėtinai dažnai yra linkę aprodyti atvykėliams savo miestą, todėl galėsite išgirsti pačias įdomiausias istorijas bei atrasti ypatingas, tik vietiniams žinomas miesto vietas.

Visiškai natūralu, jog keliaujant norisi kuo daugiau sužinoti apie šalį, kurioje lankaisi. Būtent todėl daugelis žmonių yra linkę naudotis brangiomis gidų paslaugomis. Ar kada nors susimąstėte, jog be turizmo agentūrų siūlomų profesionalių gidų turų vyksta ir alternatyvūs bei nemokami turai, leidžiantys pažinti miestą? Tokie nemokami turai dažniausiai organizuojami tikrų entuziastų, kurie itin daug žino apie miestą ir nuoširdžiai juo domisi. Todėl tikrai vertėtų pasidomėti jūsų lankomame mieste rengiamais nemokamais turais. Galbūt visai neverta registruotis į brangų turą, kuris vedamas gido iš turizmo agentūros? Žinoma, toks būdas pažinti miestą kartais gali pasirodyti tarsi savotiška loterija, nes gidų entuziastų gali būti pačių įvairiausių. Kita vertus, juk nieko neprarasite pabandę prisijungti prie nemokamo turo! Tik pagalvokite – pigiausi skrydžiai ir nemokamos gido paslaugos! Juk skamba visai neblogai, ar ne? Sutaupysite iš tiesų daug! Galbūt net galėsite leisti sau dar vieną nuostabią kelionę į kitą išsvajotą šalį. Rekomenduojame visuomet ieškoti alternatyvių ir pigesnių ar net visai nemokamų gido paslaugų, nes tai vienas lengviausių būdų sutaupyti keliaujant. Tai ypač aktualu, jei keliaujate ne vienas, o su šeima ar draugų kompanija.

Iš tiesų, keliauti pigiau yra labai paprasta. Tereikia atidžiau apsidairyti ir pastebėsite, jog aplink jus pilna pačių įvairiausių galimybių sutaupyti. Galbūt taip keliaudami atrasite dar daugiau būdų mažiau išlaidauti? O gal jau turite savo taupymo receptą? Juk kelionės nebūtinai turi būti brangios. Lai vienintelis iš tiesų brangus dalykas būna nepamirštamos akimirkos. Tokių akimirkų tikrai netrūksta kelionėse. Jos bus dar malonesnės, kai žinosite, jog neišleidote krūvos pinigų! Tai tikrai nuostabus jausmas, kuris suteikia laisvę ir dar didesnį kelionių bei nuotykių troškimą. Juk nebūtinai privalote būti milijonierius tam, kad pamatytumėte pasaulį!

Ką šiuolaikinėje visuomenėje priima laikyti ir vadinti erotika?

Gyvename amžiuje, kuriame sekso ir erotikos kultas – išties didelis. Tačiau ir praeityje erotikos buvo ne ką mažiau, bet žmonės apie intymųjį gyvenimą rečiau kalbėjo, rečiau disponavo turima informacija. Erotika galima vadinti vieną iš vaizduojamojo meno rūšių. Jai priskiriama gali būti ir dailė, ir skulptūra, ir fotografija, ir kinas bei literatūra. Erotikos objektas yra žmogaus nuogo kūno grožis, kuris įprastai nesukelia neigiamų asociacijų ir šleikštulio (tokias asociacijas kai kuriems sukelia pornografija). Taip pat erotikos terminu galima nusakyti tai, kad žmogus yra jausmingas, geidulingas ir seksualus. Erotikos sąvoka vartojama plačiau už, pavyzdžiui, sąvoką „seksualumas“.erotika

Erotiniai elementai kiekvieną žmogų veikia skirtingai ir jam sukelia vis kitas asociacijas: vienus žmones gali šiek tiek piktinti, kitiems atrodyti gražūs, trečiuosius lytiškai jaudinti, ketvirtiesiems tiesiog nedaryti jokios įtakos ir taip toliau. Šiuolaikinė visuomenė erotiką naudoja kaip tam tikrą dirgiklį: erotikos gausu reklamoje. Reklamose naudojama daug dviprasmybių, dviprasmių ženklų, gestų, ir tai gali būti tapatinama su erotiškumu. Taip pat klesti nuogo kūno kultas – tai analogiškai laikytina erotika. Nuogumą dažniausiai demonstruoja moterys ir merginos – šou pasaulio žvaigždės: dainininkės, aktorės, laidų, renginių vedėjos. Turintys mažiau talentų save kartais atskleidžia per nuogą kūną.

Tačiau erotikos termino panaudojimas – ir dar platesnis. Erotinėmis dažnai pavadinamos sekso prekės. Ir tiesos tame yra, kadangi nemaža dalis sekso prekių yra skirtos papuošti kūną bei sukelti geidulingumą kitos lyties asmeniui. Prie erotinių prekių galima priskirti dailius apatinius drabužėlius, seksualius naktinukus, įvairias kojines ir kojinaites, viso kūno kojines, vaidmenų kostiumus, kai persirengiama tam tikrais herojais ir panašiai.

Kodėl erotikos nevertėtų painioti su pornografija?

Nors ribą, kur jau baigiasi erotizmas ir prasideda pornografija, atskirti sunku, tačiau tam tikras gaires visgi galima išskirti. Erotika yra labiau estetiška ir žmogiška meno forma, nei, pavyzdžiui, pornografija, kuri asocijuojasi su komercija, mase ir žemesnio lygio standartais. Erotikoje galima aptikti ir jausmų, tuo tarpu pornografija jų nepaiso – čia aktualiau lytiniai organai, lytinis aktas, grubusis žmogaus pradas. Erotiniu menu siekiama parodyti žmogaus kūno unikalumą, žmogų demonstruoti kaip visumą ir kaip asmenybę.

Pornografijoje daugiau orientuojamasi į seksą, pornografijos objektas visų pirma yra lyties organai ir tai, kaip žmogus sugeba jais naudotis. Erotikos esmė – grožio pradas, esąs kiekviename žmoguje, taigi tai nėra masinio vartojimo produktas, erotikoje visuomet stengiamasi kūną ar kitus reiškinius vaizduoti dailiai ir subtiliai. Tuo tarpu pornografiniai filmukai dažniau atskleidžia žmogaus fiziologiją ir anatomiją, jais siekiama pasipelnyti, pritraukti masę vartotojų ir apeliuoti į jų instinktus. Taigi pornografijos apkritai nepriimta laikyti menu, kai tuo tarpu erotika jau nuo Viduramžių buvo laikoma ganėtinai aukšta meno forma.

Vakarų Škotijos terjerai

Sakoma, kad žmonės šunis renkasi pagal save. Šiame pasakyme yra dalis tiesos, kadangi įvairiose valstybėse dažnai rengiami įvairūs konkursai, kuriuose lyginamas šeimininkų ir jų keturkojų panašumas. Šunų mėgėjus grubiai galima skirstyti į dvi ar tris rūšis: tuos, kuriems patinka maži šunyčiai, į tuos, kurie dievina vidutinio dydžio šunis bei į tuos, kurie renkasi iš didelių, nemažai sveriančių ir aukštų šunų.

Šį kartą pakalbėsime apie mažų šunelių numylėtinius. Ši ypatinga veislė – tai Vakarų Škotijos terjerai. Liaudyje šiuos šunelius dažnai išgirstame vadinant paprasčiausiai vestukais. Jau pats pavadinimas pasako, kad šunyčiai – kilmingieji „anglai“. Jie yra kiek užsispyrę, tačiau mokosi greitai ir lengvai, nesunkiai pasiduoda dresūros pamokėlėms. Šių šunyčių charakterį galima apibrėžti vos keliais žodžiais: jie yra drąsūs, smalsūs, ištvermingi, gudrūs bei ryžtingi padarėliai.

vakaru skotijos terjerai
Magija alba nuotrauka

Vestukai – labai prieraišūs gyvūnai, tad nemėgsta būti palikti vieni, be galo liūdi, taigi kai šeimininkai išvyksta, šunelis paprasčiausiai miega – ne iš nuovargio, o norėdamas, kad laikas iki šeimininkai sugrįš greičiau prabėgtų. Šuneliai ne tik be galo žaismingi – jie puikios išvaizdos, sniego baltumo kailiuku, mažomis baltomis ausytėmis ir juoda it smala nosyte.

Škotijos terjerai – draugiją mėgstantys šuneliai, puikūs draugai, su jais nuobodu nebūna praktiškai niekada. Jeigu norite, kad šunelis gulėtų kampe it statulėlė, nebėgiotų po kambarį ir nekrėstų šunybių, geriau paieškokite mažesnio temperamento veislės gyvūno. Nors, žinoma, ir Vakarų Škotijos terjerai mėgsta pagulėti greta šeimininko ant sofos ar savo mažame guolyje, tačiau jam svarbiausia – dėmesingumas ir galimybė pabūti drauge su savo šeimininkais. Gyvūnas mielais žais, atneš Jums žaisliuką ar šlepetę.

Ar Baltic Dry Index vis dar patikimas rodiklis?

Jau kuris laikas netyla spekuliacijos dėl Baltic Dry Index ženklaus nuosmukio kuris, anot kai kurių blogerių ir žurnalistų, signalizuoja apie lėtėjantį pasaulio ekonomikos garvežį. Atrandama net sąsajų su 2008m. krize, kai būtent šis indikatorius buvo vienas iš rodiklių, teisingai nurodęs artėjantį krachą.

Nenoriu kartotis, kadangi trumpai šią temą jau palietė  Petras Kudaras savo bloge, bet norėčiau jį papildyti ir pratęsti mintį, kadangi daugelis Lietuvoje vis dar ne visai korektiškai interpretuoja esamą situaciją.

Taigi pradėsiu nuo pradžių.

Baltic Dry Index atspindi  žaliavų transportavimo įkainius pagrindiniais  jūros keliais, o turint omeny, kad ~90% prekių/žaliavų gabenama jūra, nenuostabu, kad šis indeksas susilaukia tiek daug dėmesio.

Kaip jau minėjau apokalipsės ir majų kalendoriaus mylėtojai  pastarąjį mėnesį strimgalviais puolė  aptarinėti artėjantį pasaulinės ekonomikos krachą,  kadangi BDI pastaruoju metu fiksuojamas žemiau 2008m. pasiekto minimumo. Ir iš tiesų žvelgiant vien į grafiką vaizdelis atrodo kraupiai.

*grafike pavaizduotas BDI sudedamųjų kitimas. Paimtas iš oficialios svetainės: http://www.dryships.com/pages/report.asp

Šioje vietoje ir iškyla klausimas ar galima pasitikėti vienu indikatoriumi, kuris atspindi teikiamos PASLAUGOS KAINĄ? Kiekvienas juk supranta, kad rinkos ekonomikoje bet kokią kainą įtakoja tiek pasiūla, tiek paklausa. Todėl vertėtų detaliau žvilgtelėti į šias dvi sudedamąsias.

Nepaisant Europos skolų krizės bei šalių vykdomos griežtos fiskalinės politikos, didelio nedarbo, ko pasėkoje smunka europiečių perkamoji galia, pasauliniu mastu prekyba klesti ir jau spėjo atsitiesti po patirto šoko. Tam įtakos turi tiek didžiausi pasaulio vartotojai – amerikonai su augančiais mažmeniniais pardavimais, tiek stiprėjanti bei greitai auganti Azijos vidurinioji klasė. Užėjus į OECD duombazę excel pagalba galima sugeneruoti štai tokį grafikėlį, kuris vaizdžiai patvirtina mano žodžius:

*nors Europą krečiama skolų krizė, o Japonija vis dar neišsivaduoja iš defliacinės spiralės, pasaulinis prekių bei paslaugų judėjimas atkovojo per krizę prarastas pozicijas.

Todėl kai išgirsite pranašus, pasakojančius apie artėjantį armagedoną – parodykite šį grafiką. Šiuo metu ekonomikos potencialas migruoja iš prasiskolinusių Vakarų į išalkusią, besivistančią Aziją. Todėl spręsti apie pasaulio ekonomikos sveikatą vien tik žvelgiant į kaimyno kiemą – neapdairu ir trumparegiška.

Žaliavų gabenimo laivais įkainiai krenta dėl paprastos priežasties – laivų pertekliaus. Ši problema atsirado dėl to, kad egzistuoja ~3 metų laiko skirtumas tarp užsakymo laivo pagaminimui ir jo pristatymo užsakovui.

Prieš pat 2008m. sąstingį, kai pasaulyje buvo stebimas neregėtas ekonomikos augimas, rinkoje ėmė drastiškai trukti laivų prekių/žaliavų gabenimui, kas automatiškai įtakojo aprašomo indekso stulbinamą augimą bei didelius užsakymus laivų gamintojams. Sprogus JAV NT burbului pasaulinė prekyba sustabarėjo, bet laivų gamybos užsakymai niekur nedingo. Štai jie šiuo metu ir plūsta į rinką negailestingai talžydami transportavimo jūra įkainius. Preliminariais skaičiavimais, kuriuos rasite čia, laivų pasiūla vis dar gali didėti iki pat 2013m. Įdomu kaip giliai gali panerti Baltic Dry Indeksas tokioje situacijoje?  🙂

Reziumuojant: nepavydėtini laikai atėjo visam laivininkystės sektoriui, kuriam belieka laukti (i) spartesnio prekybos apimties augimo ir (ii) rinkos išsivalymo nuo nepajėgių konkuruoti įmonių. Tik vargu ar bankrotai padės – laivai gi išliks, nebent juos teks išparceliuoti metalo laužui  🙂

Modernioji monetarinė teorija

Kažkas šią teoriją jau seniai išnagrinėjo, kažkas apie ją dar nežino ir tik šio įrašo dėka sužinos, o kas nors ir žinoti nenorės, nes ji sujaukia įsisenėjusi monetarinės politikos suvokimą.

Kaip ten bebūtų šiandien sau ir jums papasakosiu naują tiesą apie monetarinę politiką, o tiksliau apie moderniąją monetarinę teoriją (Modern Monethary Theory).

Apie jos egzistavimą sužinojau dar gegužę vieno tinklaraščio skaitytojo, Edgaro, dėka. Bet tuo metu didelio dėmesio jai neskyriau ir numečiau nagrinėjimą į „privalu išmokti/perskaityti“ sąrašą.  O teorija tikrai įdomi.

Plačiau apie ją sužinoti galite čia, bet susidomėjusiems primygtinai siūlau aplankyti Australijos ekonomisto, šios teorijos užkietėjusio šalininko, tinklaraštį, kuriame rasite išsamius aktualiausių problemų aiškinimus būtent per MMT prizmę. Šio autoriaus suformuotą supratimą apie Moderniąją monetarinę politiką pasistengiau nuosekliai ir suprantamai išdėstyti apačioje.

Šiuolaikinės monetarinės (pinigų) politikos pagrindas – dekretiniai pinigai (fiat money). Tai tam tikra prasme „oriniai“ pinigai, kurie nepadengti jokiais vertingais aktyvais kaip tai buvo aukso standarto laikais. Ta visi žinome ir puikiai suprantame. Taip pat mes žinome, kad šiuos pinigus sukuria ir išleidžia į apyvartą Centrinis šalies bankas per pinigų emisijas. Bet mano aprašoma Modernioji monetarinė teorija su tuo nesutinka ir teigia, kad pinigų išleidimas – išplėsto/konsoliduoto valstybės sektoriaus (Consolidated Government Sector) prerogatyva. Šis sektorius apima tiek „nepriklausomą“ Centrinį banką, tiek valstybės iždą, vykdantį fiskalinę politiką. MMT šalininkai nori pabrėžti, kad šių dviejų organų atskyrimas ir traktavimas kaip nepriklausomus vienas nuo kito – tik ideologinė atgyvena, užsilikusi nuo neliberalios ekonominės teorijos laikų ir su šiandieniniais finansais ir jų paskirstymu tarp vyriausybės bei kitų ekonomikos sektorių nieko bendro neturi.

Tam, kad lengviau įsivaizduotumėte kaip visa tai atrodo apačioje pateikiu esminių ekonomikos sektorių sistemos vaizdavimą pagal Moderniąją monetarinę teoriją:

Šaltinis: http://bilbo.economicoutlook.net/blog/?p=332

Visi gryni finansiniai aktyvai (net financial assets), t.y. grynieji pinigai – šalies obligacijos nac. valiuta, bankų rezervai, depozitai Centriniame banke ir pan., – išleidžiami tik išplėsto vyriausybinio sektoriaus dėka. Bet kokie kiti aktyvai, pagaminti nevyriausybiniame sektoriuje (pvz. per multiplikatorių) – tai tik kreditorių ir skolininkų santykiai, kurių suma lygi nuliui. Suvereni valstybė sukuria pinigus iš nieko su sąlyga, kad pripažins juos ir priims kaip mokesčių ir kitų įsipareigojimų apmokėjimo priemonę. Gaunasi, kad pinigų kiekio padidėjimas/sumažėjimas įtakojamas biudžeto deficito, o ne Centrinio banko vykdomomis operacijoms. Šiuo požiūriu Centrinio banko operacijos iš esmės tik keičia vienus aktyvus į kitus (pvz. obligacijų supirkimas ar pardavimas), bet neįtakoja grynų finansinių aktyvų dydį (pinigų kiekį). Bet siaurąja prasme pinigų šaltinis (pinigų bazė – kaip grynieji pinigai ir komercinių bankų rezervai Centriniame banke) šiandien yra Centrinis bankas. Tik CB pinigų bazę įtakoja vien tik per keitimo operacijas su bankinio sektoriaus dalyviais keičiant vienus finansinius aktyvus į pinigus ir atvirkščiai.

Visos piniginės operacijos, kurios įvyksta tarp privataus sektoriaus dalyvių (verslo, namų ūkių ir pan.) vadinamos horizontaliomis operacijomis. MMT šalininkai aiškina, kad jos sukuria arba likviduoja ir atitinkamus finansinius aktyvus, ir atitinkamus įsipareigojimus tarp sandorių dalyvių, kas bendrą rezultatą privedant prie nulio (kiek sukuriama aktyvų, tiek atsiranda ir įsipareigojimų). Tokiu būdu tik vertikaliu transakcijų tarp konsoliduotos/išplėstos valstybės ir privataus sektoriaus dėka galimas grynų finansinių aktyvų didinimas arba mažinimas.

Prieštaraujant nuo aukso standarto laiku užsilikusiam pinigų multiplikatoriaus modeliui MMT teigia, kad pinigų (aktyvų) ir įsipareigojimų kiekis nevyriausybiniame sektoriuje neapribotas Centrinio banko reguliuojama pinigų baze. Tai aiškinama tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje CB dažniausiai savo monetarinės politikos tikslais laiko atitinkamą palūkanų normą bei piniginių atsiskaitymų sistemos funkcionavimo palaikymą. Todėl namų ūkių paklausa gryniesiems ar/ir komercinių bankų paklausa rezervams pagal nustatyta CB palūkanų normą visada ir neginčijamai bus padengiama vardan bankinės sistemos funkcionavimo. Trumpiau tariant Centrinio banko reguliuojama pinigų pasiūla nustatoma atsižvelgiant būtent į privataus sektoriaus poreikius (pinigų bus suteikta tiek, kiek reikės privataus sektoriaus funkcionavimui palaikyti – tas noras gali būti reguliuojamas tik per palūkanų normą, t.y. pinigų kainą).

Sekanti iliustracija parodo pagrindinius piniginius srautus tarp sektorių bei iš to atsirandančias finansinių aktyvų atsargas (privataus sektoriaus taupymą/santaupas):

Šaltinis: http://bilbo.economicoutlook.net/blog/?p=381

Kaip matote savaime mokesčių mokėjimas naikina tiek pinigus (atsargas), tiek ir pajamas (piniginius srautus), kas iš esmės ir formuoja privataus sektoriaus paklausą pagamintiems šalyje produktams bei paslaugoms, t.y. vartojimą. Šiuos netekimus privalo kompensuoti valstybės biudžetas, nes priešingu atveju atsiranda gaminių/paslaugų perprodukcija ir padidėja nedarbas.

O kaip kaip kitaip valstybė gali kompensuoti visumines išlaidas jeigu tik ne per biudžetą, o tiksliau per jo deficitą?

Kaip žinote šiuolaikinėje praktikoje biudžeto deficitas „finansuojamas“ valstybės skolos vertybinių popierių (obligacijų) išleidimo dėka. Tai daroma todėl, kad tiek iždas, tiek Centrinis bankas atskirti bei paskelbti nepriklausomi vienas nuo kito ir uždrausti bet kokie skolinimaisi tiesiogiai iš Centrinio šalies banko. Taip susidaro valstybės skola, kuri biudžetą slegia tik per jos aptarnavimo išlaidas (palūkanų mokėjimą), tuo tarpu pati skola paprasčiausiai refinansuojama. Moderniosios monetarinės teorijos šalininkai teigia, kad ekonomistai dažnai lygina šalis pagal jų skolos dydžius ir tuo vadovaudamiesi, kaip taisyklė, iškelia tokias neteisingas išvadas kaip: palūkanų normos augimo rizika šalies mokumui; privačių santaupų išstūmimo efektas; ar šalies nesugebėjimas ateityje refinansuoti skolos. MMT šalininkai paneigia visas šias rizikas ir įrodinėja, kad neegzistuoja būtinybės išleidinėti skolos vertybinius popierius deficito „finansavimui“, jeigu valstybė suvereni ir turi nuosavą valiutą.

Valstybės išlaidos savaime teikia nevyriausybiniam sektoriui pinigus, reikalingus kaip produktų bei paslaugų pirkimui, taip ir mokesčių/įsipareigojimų padengimui ar skolos vertybinių popierių pirkimui. Iškyla dilema: kas pirmiau – višta ar kiaušinis?

Juk tam, kad privatus sektorius galėtų mokėti mokesčius ar pirkti tuos pačius skolos vertybinius popierius, iš pradžių pati valstybė  turi pateikti privačiam sektoriui pinigus. Tai – šiuolaikinės finansinės sistemos veikimo mechanizmas, kuris neįtakojamas jokių įsisenėjusių ideologijų. Paprasta buhalterija, kur debetas turi būti lygus kreditui, o ne atvirkščiai.

Taigi, jeigu neišleidinėti obligacijas, tai „nesunaikinti“ per mokesčius pinigai (biudžeto deficitas) tiesiog liks bankinės sistemos aktyvuose – komercinių bankų sąskaitose arba grynaisiais namų ūkių rankose. Prives ar neprives šis faktas prie infliacijos priklauso ne nuo sukauptos pinigų masės kiekio arba skolos (atsargų), o nuo visuminės paklausos ir ekonomikos sugebėjimo padengti ją produktais bei paslaugomis. Iš principo šalies obligacijų išleidimas reikalingas tik tam, kad privatus sektorius galėtų generuoti tam tikras pajamas savo atsargų kaupimui.

Šios teorijos matematika ganėtinai paprasta ir aukštojo ekonometrijos išsilavinimo nereikalauja. Be to šios matematikos pagrindą sudaro klasikinės ekonomikos formulės – taip iš dviejų bendrojo vidaus produkto (angl. GDP) apskaičiavimo metodų išvesta MMT teorijos formulė:

GDP = C + I + G + (X-M)       – išlaidų metodas.

GDP = C + S + T                      – pajamų metodas.

C – namų ūkio vartojimo išlaidos; I – investicijos; G – vyriausybės išlaidos; X-M – grynasis eksportas; S – namų ūkio atsargos; T – mokesčiai.

Esminė MMT teorijos formulė suriša operacijas tarp pagrindinių ekonomikos sektorių:

(S-I) = (G-T) + (X-M)

arba

Grynasis privataus sektoriaus taupymas = valstybės biudžeto deficitas + grynasis eksportas

iš to seka, kad

Biudžeto deficitas – grynasis privataus sektoriaus taupymas – grynasis eksportas = 0

Vazdžiai šią formulę patvirtina šis JAV balansas, išskaidytas pagal šios formulės sektorius:

Šaltinis: http://pragcap.com/resources/understanding-modern-monetary-system

Iš šios formulės galima išvesti keletą apibendrinimų, kurie sujaukia mano monetarinės teorijos supratimą:

  • Pašalinus vidaus sektorių (X-M = 0) tik biudžeto deficitas gali dengti privataus sektoriaus norą taupyti.
  • Biudžeto proficitas be žymių pasekmių ekonomikai galimas tik esant stipriam teigiamam prekybos balansui (X-M > 0).
  • Prekybos balanso proficitas (vidinio šalies sektoriaus deficitas) signalizuoja, kad privatus sektorius nori kaupti aktyvus nominuotus užsienio valiuta.
  • Ir atvirkščiai – prekybos balanso deficitas reiškia, kad vidinis šalies sektorius kaupia aktyvus savo šalyje ir gimtąja valiuta, kas, savaime aišku, naudinga valstybei.
  • Gaunasi man dar ne visai suvokiamas paradoksas: prekybos balanso deficitas teigiamai veikia šalies ekonomiką, o proficitas – neigiamai.

 

Taip atrodo monetarinės teorijos traktavimas per MMT prizme. Ar tai praktiškai veikia pasauliniu mastu pasakyti negaliu, bet teorijos pateikti faktai bei argumentai abejingo nepalieka. Klaustukų daug – ieškosiu atsakymų ir radus pasidalinsiu su jumis, o dabar galime pratęsti šią temą komentarų skiltyje 🙂

P.S. rėmiausi pačioje pradžioje pateiktais šaltiniais.

Kas būtų, jeigu euro zona subyrėtų?

Kaip baigsis dabartinė euro krizė įdomu turbūt kiekvienam, bet ar įdomu, kokias pasekmes gali sukelti vis dažniau linksniuojamas vieningos valiutos sąjungos iširimas arba vienos iš šalių pasitraukimas?

Juk tapo taip populiaru siūlyti kuriai nors iš PIIGS šalių palikti euro zoną ir grįžti prie nacionalinės valiutos, argumentuojant tai kaip vienintelę išeitį iš skolų krizės: išėjai => įvedei nac. valiutą => ją devalvavai => atgavai konkurencingumą bei atidavei skolas. Vokiečiai taip pat nesužavėti prievole tempti iš paskos prasiskolinusias valstybes, o ir vietiniai nacionalistai vis garsiau kalba apie sugrįžimą prie markės.

Iš teorinės pusės šie siūlymai atrodo racionalūs, bet pasikapsčius praktinėje šio sumanymo dalyje vaizdas kardinaliai pasikeičia.

Pasvarstykime, kas būtų, jeigu būtų. Tam reikėtų visą euro zoną suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

  1. tai kreditoriai (Vokietija, Prancūzija ir pan.);
  2. bei skolininkai (iš esmės PIIGS šalys).

 

Kreditoriams nenaudinga palikti euro zonos visų pirma dėl to, kad tokiai šaliai kaip Vokietija euro zona didžiausia pagamintos produkcijos realizavimo rinka.

Bet tai – viena, visiems puikiai suprantama, medalio pusė.

Kita problema su kuria susidurtų šalis-kreditorė palikusi vieningos valiutos zoną – tai jos pačios ir jos bankų suteiktų paskolų drastiškas nuvertėjimas. Juk savaime aišku, kad zonos viduje paskolos daugiausia nominuotos eurais, o kas atsitiktų su euro kursu, jeigu zoną paliktų tarkime Vokietija? Taip, euras paprasčiausiai garmėtų prarajon, kadangi tik tokios šalys kaip Vokietija jo perkamąją galią ir palaiko. Ženkliai nuvertėjus eurui kreditoriai tenkintųsi suteiktų paskolų trupiniais, kurie, manau, būtų kur kas skurdesni nei PIIGS šalių skolų restruktūrizacijos atveju. Šaliai–kreditorei, o tiksliau bankams, būtų didžiulis smūgis galintis parklupdyti juos į nokautą. Tokiu atveju valstybei tektų arba tiesiogiai palaikyti bankus kapitalo injekcijomis, arba per indelių draudimą dengti patiriamus nuostolius. Bet kokiu atveju finansų sistemą ištiktų paralyžius.

O kaip gi su skolininkais? Aukštas euro kursas neleidžia jiems konkuruoti pasaulinėje arenoje tuo smukdydamas eksportą, o drastiško išlaidų karpymo fone pasikliauti vidaus vartojimu taip pat nėra prasmės. Tad logiška, racionalu būtų grįžti prie nacionalinės valiutos.

Bet vis dėlto įsivaizduokime: Graikija palieka euro zoną ir įveda savo nacionalinę valiutą. Tokiu atveju net teorinės paramos iš ES ir TVF fondo gali nesitikėti (trumpalaikėje perspektyvoje, mano nuomone). Gerai, paskelbtų tada defolt`ą ir ilgus metus tartųsi su kreditoriais dėl skolų gražinimo terminų ir sąlygų. O tuo tarpu investuotojai, kol nebūtų atstatytas pasitikėjimas, net žvilgtelėti nenorėtų į Graikijos pusę, ką jau ten kalbėti apie jos skolų vertybinius popierius.

Iš kur tokioje niūrioje situacijoje pritraukti kapitalo savo deficitui ir įsipareigojimams finansuoti? Spausdinti savo popierių? Kaip ir aišku, kad jų nacionalinė valiuta tiesiog garmėtų žemyn – bet gi devalvavimo ir reikia, pasakytumėte. Problema ta, kad nekontroliuojamos devalvacijos kontekste tai gali įsukti tokią infliacijos spiralę, kad galima būtų konkuruoti su Zimbabve. Na su Zimbabve perlenkiu lazdą, bet situacija būtų aštresnė nei dabartiniai įvykiai Baltarusijoje. Graikai, dėl savo skurdžių užsienio valiutos rezervų negalėtų drachmos nei paremti, nei pririšti norimų santykių prie kitos valiutos.

Trumpiau tariant išėjimas iš EZ ir pasiskelbimas nemokia sukeltų skaudžius tiek socialinius, tiek finansinius padarinius. Šiai dienai ji gauna finansinę paramą ir kaip nekaip kažkokia ūkinė veikla dreifuoja bei pinigai „vaikšto“ per sistemą, o aprašyto scenarijaus atveju šalyje įsivyrautų tikras chaosas.

Taigi. Žiūrime ką turime. Kreditoriai negali padovanoti paskolinto kapitalo, skolininkai negali pabėgti nuo savo skolų, taigi lieka laviruoti ir dirbtinai palaikyti esamą situaciją. Bet, mano manymu, restruktūrizacijos nepavyks išvengti, tik ji bus kontroliuojama ir ištempta laike, kad tai turėtų kuo švelnesnius padarinius tiek kreditoriams, tiek skolininkams – kad dalį nuostolių teks priimti kaip tikrovę jau tampa neginčijamu faktu. Šiai dienai tuos potencialius ir esamus nuostolius, mano manymu, bandoma paskirstyti po visą EZ finansų sistemą, tame tarpe ir ECB.

—————————————————————————————————————————————–

Aš, vis dėlto, kurį laiką tikėjausi (nors gegužę maniau kitaip), kad ECB pavyks nuraminti obligacijų rinkos dalyvius bei tuo pačiu neskausmingai palaiduoti savo balansuose dalį „smirdančių“ PIIGS šalių vertybinių popierių. Bet šiandieniniai įvykiai bei nesutarimai banko viduje rodo, jog atmosfera kaista ir, ar ilgai tęsis ECB intervencijos ir supirkinėjimai šalių skolų vertyb. popierių, – klausimas į kurį greitai turėtume žinoti atsakymą.

Tuo tarpu centrinis bankas jau kurį laiką didina PIIGS šalių obligacijų supirkimo apsukas:

Date 26 Aug. 2011 € mil. 115,677   —>>    Date 2 Sep. 2011 € mil. 128,899   =     Per savaitę + 13.3€ mil.

Platesnė informacija apie ECB likvidumo ir balanso pokyčius talpinama čia bei kas savaitę išleidžiama finansinė ataskaita, kurią galima skaityti net mūsų gimtąja kalba.

Pažiūrėjus į 10 metų trukmės obligacijų pajamingumo kreives susidaro įspūdis, kad didžiajai daliai PIIGS šalių su ECB pagalba pavyksta pakelti savo obligacijų vertę, t.y. sumažinti palūkanas.

Skolinimosi kaštai didėja, tokios šalies kaip Graikija obligacijų rinka tiesiogine to žodžio prasme mirusi, Prancūzijos bankų akcijos susiduria su likvidumo problema bei krenta dviženkliais skaičiais. Vieninteliai teigiami poslinkiai, į kuriuos turbūt ECB ir orientuojasi, tai: pristabdomas nuožmesnis obligacijų nuvertėjimas bei leidžiama rinkos dalyviams valyti savo balansus nuo šių “blogybių“.

O šios „blogybės“ gali gerokai kirsti per bankų kapitalo bazę – nepavydžiu tiems, kurie nuo skolų krizės užuomazgų vis dar laiko savo balansuose 2metų trukmės Graikijos obligacijas – 70% nuvertėjimas ne juokai (tuo tarpu 1metų trukmės – 120%!!!!!!! ).

Tai tiek šiam kartui.

Tai mano subjektyvi nuomonė ir jeigu nesutinkate ar turite kuo papildyti – komentarų rašymo skiltis visada jums atvira 😉

JAV skolos užkulisiai

Taigi, taigi. Įdomūs dalykai dedasi JAV obligacijų rinkoje. Prieš savaitę pasirodė šiais metais jau antra kregždė, kad „Pimco“ fondas (Pacific Investment Management Company), vienas stambiausių obligacijų rinkos žaidėjų, likviduoja pozicijas JAV obligacijų rinkoje bei „shortina“ bond`us, t.y. laukia obligacijų vertės kritimo – palūkanų augimo. Logiški žingsniai, kadangi dabartinis pinigų pompavimas kursto infliacijos didėjimą, o tai savo ruožtu realias palūkanų normas daro neigiamas. O dar tas dviženklis šalies biudžeto deficitas, apie 100% BVP dydžio skola ir nuožmus nenoras reformuoti tokias daug lėšų ryjančias sritis kaip socialinė sauga ….

Vienu žodžiu obligacijų rinkos padėtis už Atlanto kuo toliau, tuo labiau blogėja. Bet šie vyrukai žino ką daro 🙂

Kas liečia „Pimco“ fondą, tai šiuo metu jis grynaisiais laiko net apie 30 % viso savo portfelio, o JAV obligacijas pashortinęs net 7 mlrd. dolerių sumai. Verčia susimąstyti. Apačioje vaizdus „PIMCO“ pozicijų grafikas, paimtas iš šio straipsnio.

Kaip matome „Pimco“ vadovai tikrai žino ką daro: didžiausias obligacijų pozicijas jie laikė 2010 m. birželį, o nemažos dalies atsikratė prieš prasidedant QE2 (naujų pinigų spausdinimui) t.y. aukščiausiomis kainomis.

Dabar fondas užima stebėtojų pozicijas bei aštriai kritikuoja dabartinę JAV vykdoma tiek monetarinę, tiek fiskalinę politiką. Keletą šio fondo vadovų pasisakymų ir komentarų galite paskaityti čia: „Lunatizmas per Amerikos nedarbo krizę“; „Kiek grėsmių yra likę pasauliui“; „Infliacija obligacijas daro nepatraulias“. Arba galite pažiūrėti interviu su „Pimco“ vadovu El-Erian.

Man asmeniškai vaizdelis JAV skolos vertybinių popierių rinkoje paišosi nekoks:

  • Visų pirma „Pimco“ traukiasi iš JAV bond`ų, tuo galėdama išprovokuoti ir kitų investuotojų pasitraukimą;
  • Visų antra birželio pabaigoje, kai pasibaigs QE2 programa, FED`as taip pat turės vynioti meškeres iš JAV obligacijų rinkos;
  • Negana to Kinija, nors ir esanti didžiausia JAV skolos užsienio turėtoja, jau pusmetį įnirtingai traukiasi iš šios velnio irštvos – JAV skolos vertybinių popierių.

 

Tiesa šiais metais kinų atsitraukimą kompensuoja D. Britanija bei Japonija. Jos įnirtingai pučia savo obligacijų portfelius taip finansuodamos Jungtinių Valstijų biudžeto deficitą. Visa statistika apie skolos užsienio turėtojus čia.

Bet kaip ilgai tai gali tęstis ir kaip ilgai investuotojai/skolos laikytojai taikstysis su nuvertėjančiais aktyvais savo portfeliuose? Juk vien tik JAV dolerio vertės smukimas, kurį matėme ganėtinai ilgą laiką, smarkiai duoda per kišenę tų, kurie turi aktyvus, nominuotus JAV doleriais. Tokiai šaliai kaip Kinija nėra lengva paimti ir atsikratyti JAV iždo popierių, nes tokiu atveju ji bus priversta stiprinti savo nacionalinę valiutą – ko taip laukia JAV. Kodėl kinai negali lengva ranka išmesti į rinką visus dolerius arba juos konvertuoti į kitą valiutą? Na čia reikia pažiūrėti ir pabandyti suprasti kodėl Kinija turi didžiausius valiutos rezervus pasaulyje. Ji, kaip žinome, didžiausia eksportuotoja ir to eksporto liūto dalis atitenka JAV. Taigi, šalies viduje už gaminamą produkciją atsiskaitoma griežtai tik nacionaline valiuta – juaniais, o pagaminus ir išvežus gaminius tarkime į JAV, su eksportuotojais atsiskaitoma doleriais, kuriuos jie gražina į tėvynę ir Centriniame Banke iškeičia į juanius. Kinijos CB savo ruožtu gauna milžiniškus užsienio valiutos srautus, kuriuos gali ramiai keisti į savo spausdinamą valiutą taip papildant savo rezervus. Ir tų rezervų nemaža dalis nominuota būtent doleriais. Tada pagalvokite kas atsitiktų, jeigu kinai savo veiksmais nusmukdytų aktyvų vertę.

Šiaip nagrinėjant JAV skolą ieškojau ir dėliojau jos struktūrą, t.y. kaip ta skola paskirstyta tarp visų JAV obligacijų rinkos žaidėjų. Ir radau šioje ataskaitoje visą mane dominančią statistiką, kurią transformavau į štai tokį grafiką.

Kaip matote užsienio šalių dalis vis labiau didėja kas daro JAV priklausoma nuo kitų šalių Centrinių Bankų ir investuotojų pasitikėjimo. Ar tik neatsitiks vieną dieną taip, kaip atsitiko su kai kuriomis PIIGS šalimis ir ar neteks tada JAV skolintis nepamatuotai aukštomis palūkanomis? Juk stambiausi JAV obligacijų rinkos žaidėjai jau po truputi traukiasi ir tai daro tendencingai.

Kyla paprastas, bet svarbus klausimas – kas ateity finansuos milžinišką Jungtinių Valstijų biudžeto deficitą?

Galimi keletas variantų:

a) Po to kai bus pakeltos skolinimosi lubos ir JAV iždas grįš į finansų rinkas naujai porcijai pinigų, startuos QE3 programa ir taip toliau sėkmingai bus monetarizuojama šalies skola. Bet tai sukeltų didžiulį ažiotažą ir finansų rinkų pasipiktinimą, taigi tam reikia pateisinamų priežasčių – pvz. ūkio augimo sulėtėjimo;

b) Kitas galimas variantas, kuris man labiau prie širdies, tai kokios nors PIIGS šalies bankrotas ir tuo sukelta panika finansų rinkose. Tai savo ruožtu pastūmėtų investuotojus link „saugumo bastiono“ JAV dolerio ir JAV obligacijų. Man tai visai realus scenarijus. Kodėl taip manau aprašiau čia. Juolab S. Kahnas, TVF vadovas, jau klasiškai pašalintas ir, manau, jį pakeis aršesnis PIIGS šalių skolų restruktūrizacijos šalininkas. Kas liečia konspiracines teorijas dėl Kahno suėmimo, tai galite pasiklausyti šio aštraus proto žmogaus vertų dėmesio pamąstymų (rusų kalba).

c) Na dar vienas, bet šiuo metu mažai tikėtinas būdas, tai realios bei apčiuopiamos reformos šalies viduje, kurioms reikia stiprios politinės valios (kokia ten valia, kai artėja rinkimai). Jankiai priprato gyventi skoloj, kai juos savo darbu finansuoja likęs pasaulis. Bet ar tai gali tęstis visą gyvenimą? Biudžetą balansuoti būtina ir to ateity išvengti nepavyks, bet tai atsitiks tikrai ne šiais ir ne kitais metais. Na gali FED`as paleisti QE3, QE4 …. QE10 programas, bet ką tai reiškia šalies pasitikėjimui ir JAV doleriui? Tokie veiksmai tik paspartintų globalios finansų sistemos reformą, kurį išstumtų JAV dolerio dominavimą. Tada Jungtinės Valstijos susidurtų su negailestinga tikrove.

Liepos mėnesį, kai užsuks QE2 kranelį, bus įdomu stebėti kaip rutuliuosis situacija skolos vertybinių popierių rinkoje. Na šį šou gali pratęsti JAV skolinimosi limitas, kurį šalis jau pasiekė – gegužės 17 dienai JAV skola pasiekė 14.294 trln. dolerių sumą ir iki galutinės ribos  trūksta vos 25 mln. Kaip sako iždo sekretorius T. Geithneris JAV su dabartiniais resursais gali pratempti iki rugpjūčio vidurio. Bet abejoju, kad respublikonai taip ilgai spardysis ir vietos lubų pakėlimą.

Taigi JAV obligacijos augančios infliacijos, didėjančios skolos, nemažėjančio deficito ir stagnuojančios darbo rinkos fone neatrodo patraukliai. Valstijų iždui teks paplušėti norint pritraukti naujų investuotojų. Nebent vasara startuos QE3 arba, kas labiau tikėtina, bankrutuos viena arba keletas PIIGS šalių. Sėdime, stebime ir laukiame – showtime coming 🙂

A. Greenspan „Turbulencijos amžius“

A. Greenspan`o, ilgamečio JAV Centrinio Banko vadovo knyga nepanaši į nuvalkiotus, eilinius memuarus veikėjų, nulipusių nuo didžiosios scenos. Užtenka pažiūrėti vien į knygos tūrinį. Tai globali, stropaus laisvosios rinkos gynėjo asmeninė pasaulėžiūra, paremta ekonomine analize.

Knygoje paliesti svarbiausi besivystančios globalinės ekonomikos elementai: ekonomikos valdymo principai; energetinė infrastruktūra ir jos svarba; globalūs finansų disbalansai ir jų įtaka vystimuisi; demografinės problemos nagrinėjimasir pan. Visa knyga perpinta autoriaus, kaip FED vadovo bei prezidento patarėjo, veiksmų analize ir jų įtaka tolimesnei ekonomikos plėtrai.

Knygą sudaro dvi dalys:

1) pirma dalis paskirta biografijai, kurioje detaliai aprašomas asmenybės bei pasaulėžiūros formavimasis;

2) antroje dalyje autorius pateikia profesionalią poziciją šiuolaikinio verslo, naujos globalios ekonomikos bei pagrindinių šalių įtakos analizės klausimais.

Be to, mano skaitytas leidinys papildytas epilogu apie mus užgriuvusią pasaulinę finansų krizę.

Šie Greenspan`o memuarai stulbina viskuo: kaip plačiu ir giliu analizės išskirtinumu, tiek užburiančia biografija. Bet skaityti tiek pat įdomu, kiek ir sunku – kai kurias vietas tekdavo vartyti po kelissyk tam, kad įsigilintum ir suprastum minčių eigą.

Reziumuojant pasakysiu, kad tai įdomus ir pilnas praktinės makroekonomikos bei pamąstymų apie ateities perspektyvas kursas (autorius bando „nupiešti“ pasaulį 2030 metais – drasu 🙂 ). Šią knygą vertėtų paskaityti ir aršiems Greenspan`o kritikams, kurie jį kaltina dėl dabartinės krizės, ir visiems norintiems praplėsti akiratį bei mąstymą. Bet pasiruoškite, nes kaip jau sakiau knyga ne iš lengvųjų ir skaitymui reikia atitinkamo nusiteikimo 🙂

Galite taip pat pasiskaityti ir „Synergy Finance“ vyrukų atsiliepimą apie šią knygą, rašytą prieš metus.

Tragiškas euro zonos šalių įsiskolinimas

Esminė, pražūtinga euro zonos problema – nekontroliuojamas periferinių šalių skolų didėjimas. Kaip jau užsiminiau praeitame įraše apie euro zoną, paskutinis saugumo bastionas – šalių biudžetai ir galimybės skolintis. Šiame įraše nusprendžiau pratęsti savo mintį, išsakytą to įrašo komentaruose.

Su finansų rinkų nepasitikėjimu bei iš to sekančiomis problemomis jau susidūrė Graikija, Airija ir Portugalija. Savo eilės, mano manymu, laukia Ispanija. Tik ją linksniuoti pradės kai tam bus tinkamas laikas.

Kaip jau neseniai rašiau – Graikijai atsikratyti skolų arba sumažinti jų spaudimą biudžetui vargu ar įmanoma. Nebent jas monetarizuotų ECB, kuris ir taip turi pakankamai šio „gėrio“ savo balansuose. Juk tam, kad galėtum mažinti skolą reikia, kad pajamos ženkliai viršytų išlaidas. Kaip toks fenomenas įmanomas kai nors ir veržiesi diržus – deficitas artimas 10% BVP? Graikai, be turizmo bei alyvuogių auginimo sektorių, pasiūlyti kažko konkurencingo pasauliui nelabai ir gali. Kas gali paskatinti jos ekonomikos augimą? Strateginius objektus taip ir taikosi pasiglemžti Kinija, kuri jau praeitais metais nusipirko vieną uostą, per kurį sėkmingai eksportuoja savo produkciją į Vakarų šalis. Retorinis klausimas: jeigu šalis negali atgaivinti sistemos su tokiu milžinišku likvidumo įliejimu, tai kaip ji pajėgs tą padaryti be ES ir TVF paramos? O laikas, kai šaliai teks skolintis atviroje rinkoje, nenumaldomai artėja.

Didžiausia periferinių šalių skolos dalis susikoncentravusi ties trumpalaikiais iždo vekseliais (iki 1 metų), nes ilgesniam laikotarpiui rinkos skolina vangiai. Vertėtų prisiminti ir Graikijos 2 metų trukmės obligacijų pelningumo ralį, kuris neseniai  šoktelėjo net iki 21.33% !!!

O 10 metų bond`ų pajamingumas geometrine progresija šturmuoja aukštumas. Kaip tokia šalis kaip Graikija 2013 metais galės pati skolintis ir finansuoti savo deficitus? O gi niekaip – ji jau „atsisėdo“ ant TVF ir EZ paramos adatos, paramos, už kurią taip pat tenka mokėti palūkanas tiek fiziniu šalies turtu, tiek oficialiais gražintinais pinigais 🙂

Pagalvokite ar ilgai gali tęstis situacija kai jūsų ekonomika auga 1-2%, o skola – 10% ? Namų ūkis jau seniai bankrutuotų, bet su valstybėmis šis procesas gali užsitęsti ne metus ir ne du. TVF turi pakankamai „labdaros“ lėšų ir trauks tokias šalis-nusidėjėles už ausų tiek, kiek tik reikės suinteresuotiems asmenims/finansų įstaigoms.

Jau prabėgo metai nuo euro zonos viešųjų finansų suirutės pradžios, bet ką mes matome? Faktinio pagerėjimo finansų sektoriuje nematyti, be Graikijos su problemomis susidūrė Airija, nacionalizuodama bankų skolas ir padidindama biudžeto deficitą iki kosminio masto – apie 30% nuo BVP !!!! Po jos sekė Portugalija, praradusi finansų rinkų pasitikėjimą ir nesugebėjusi priimti būtinų reformų, o būtinos euro zonos struktūrinės reformos stumiamos vėžlio greičiu, kaskart susilaukdamos aršaus visuotinio pasipriešinimo. Tūrint omeny kitais metais artėjančius Europos regiono šalių rinkimus, tikėtis kažkokio ženklaus permainų vėjo nevertėtų, veikiau galime sulaukti didesnio populizmo ir bereikalingo politikavimo bandant pelnyti daugiau rinkėjų balsų.

Vieno blogerio įraše radau vaizdžią citatą iš šio straipsnio, kuri paprastai ir aiškiai iliustruoja, kodėl atidėliojamas probleminių šalių skolų restruktūrizavimas:

When you look at Greek assets, about 55% of bank capital in Portugal is exposed to Greece. And 83% of bank capital in Ireland is exposed to Greece. So it’s pretty clear that if we restructure Greece, we will severely damage the banking systems of Ireland and Portugal. And the big exposure to Ireland and Portugal is in Spain. Ireland represents 138% of the capital of the Spanish banking system, and Portugal represents 133%. And if we take out Spain, Spain represents 94% of the capital of the German banking system. And I’m not adding these numbers up. You see how it’s very easy to get a scenario going in Europe where the dominoes start to fall and it causes a crisis.

Graikijos skolų nurašymas smogs Portugalijos ir Airijos bankams, kurių netektys sukels problemų Ispanijos bankams (tą dalinai pavaizdavau praeito įrašo lentelėje), o tai savo ruožtu į aklavietę prives visą euro zonos sistemą, įskaitant Vokietijos bei Prancūzijos bankus. Straipsnio autorius teigia, kad jokios restruktūrizacijos nebus, o nuostoliai bus palaiduoti ECB balansuose. Šioje vietoje nelabai norėčiau sutikti, kadangi tam, kad ECB galėtų ramiai monetarizuoti Graikijos skolas būtini du dalykai:

  1. Graikijos skolos augimas turėtų ženkliai sumažėti, kitaip ECB tektų įjungti FED vykdomo QE analogą su iš to sekančiomis pasekmėmis;
  2. ir šalys turi gyventi pagal išgales, t.y. išlaidos neturėtų ženkliai viršyti pajamų.

 

Ar jus tikite, kad to įmanoma pasiekti tokiai šaliai kaip Graikija? Aš – ne. Manau, kad skolų nurašymas tik brangaus laiko klausimas.

P.S. grafikai paimti iš šios puikios Reuters duombazės apie euro zonos periferines šalis.

P. Krugman „Grįžimas į Didžiąją depresiją“

„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“

Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:

„Kodėl įvyksta krizės?“

ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“

Ši knyga  parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.

P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.

Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o  JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.

Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų  iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.

Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse,  kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.

Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:

„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“

Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.

Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų.  Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.

Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Šiuo aprašymu atidarau naują tinklaraščio kategoriją, kurioje talpinsiu įrašus apie mano skaitomas knygas. Tikiuosi pirmas blynas neprisvilo 🙂