All posts by admin

P. Krugman „Grįžimas į Didžiąją depresiją“

„Kapitalistinė visuomenė nusprendė, kad prijaukino verslo ciklus. Ir buvo nubausta depresuotos ekonomikos, panašios į 1930-ųjų metų, sugrįžimu.“

Ši P. Krugmano – žymaus JAV ekonomisto, mokslininko bei publicisto – knyga tai bandymas atsakyti į esminius šiandieninės globalinės santvarkos klausimus:

„Kodėl įvyksta krizės?“

ir „Kaip minimizuoti jų pasekmes?“

Ši knyga  parašyta paprasta, ekonomikos moksle ne per daugiausiai išmanančiam žmogui suprantama kalba. Vietomis šis bruožas netgi gerokai erzina¡! Bet autorius sąmoningai nepalietė mokslinių ekonominių teorijų traktavimo, o grafikų (deja) skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip jis pats teigė, dabartinius įvykius turi suprasti didžioji dalis žmonių, o ne tik ekonomistai, turintys daktaro laipsnį. Gal ir gerai – skaityti šią knygą buvo lengva, bet tuo pačiu ir įdomu, kadangi buvo pateikta gausybė man nežinomų faktų ir labai nuosekliai bei įdomiai išdėstyta kiekvieno jo esmė bei globalinė įtaka. Šioje vietoje intarpas ir moralas būtų toks, kad tokias knygas skaitant sužinai apie ekonomiką žymiai daugiau, nei tau pavyksta pasisemti žinių iš universiteto.

P. Krugmanas, gavęs pasaulinį pripažinimą už ekonominės geografijos problemų tyrimą, veda skaitytoją per kontinentus ir šalis, kuriose per pastarąjį pusšimtį metų įvykdavo viską griaunančios recesijos: „Tekilos“ krizė Meksikoje, finansinis kolapsas Argentinoje, Rusijos 1998 metų defoltas bei Azijos valiutų krizė. Jos sujungtos ir supintos tarpusavy tam, kad geriau suprastume dabartinės krizės, sukrėtusios prieš porą metų JAV, o vėliau ir visą pasaulį, priežastis.

Ši knyga „blaivina“ protą ir eilinį kartą primena, kad nedera pamiršti skaudžių istorijos pamokų – reikia būti pasiruošusiems tam, kad A. Smitho „nematoma ranka“ ne visagalė, o  JAV „rami prieplauka“ investuotojams gali vienąsyk virsti škvalu.

Meksika, Argentina, Azijos tigrai vieni po kitų susidurdavo su vienodomis pagal savo prigimtį krizėmis, kurios pasibaigdavo nacionalinių valiutų devalvavimais, panišku kapitalo atitraukimu, investuotojų nepasitikėjimu bei gelbėtojų  iš Vašingtono, t.y. TVF, atėjimu. O šie po savęs kartais palikdavo baisesnius padarinius, nei pati krizė.

Krugmanas savo knygoje aiškiai duoda suprasti kokie vis dėlto stereotipiški procesai vyko šalyse,  kurios bandė sustabdyti devalvaciją palūkanų normų didinimu ir intervencijomis valiutų rinkoje, bet negalėjo susidoroti su svarbiausiu – pasitikėjimo praradimu investuotojų akyse. Ką ir sakiau praeitame įraše, tą atradau ir šioje knygoje – finansų rinkų įtaka valstybėms ir visam pasauliui nuožmiai didėja ir verčia susimąstyti. Būtent šis veiksnys – pasitikėjimo praradimas – sugriovė Malaizijos, Indonezijos, Korėjos ir Tailando ekonomikas 1997m. Azijos krizės metu.

Kalbant apie šiandieninę globalią suirutę, autorius, kaip ir nemaža dalis kitų ekonomistų, akcentuoja, jog recesijai įvykti padėjo nesikišimo politika, kurią protegavo ilgametis FED vadovas A. Greenspenas. Šiam asmeniui Krugmanas negailėjo karčių žodžių, kaip ir visam Busho administracijos kabinetui:

„Cinikai teigė, kad Grinspenas pasiekė tokį rezultatą tik todėl, kad pakeitė akcijų rinkų burbulą į NT rinkos burbulą – ir jie buvo teisūs.“

Svarbiausia, kad ekonomistas kritikuoja nepakeičiamą FED vadovą ne atgaline data – dar prieš 7 metus jis pasakojo apie JAV modelio netikslumus ir galimas viso to pasekmes. Šią savo nuomonę ekonomistas gina ir argumentuoja visos knygos eigoje.

Dabartinės pasaulio ekonomikos problemos: vienodų standartų ir kontrolės nebuvimas tarptautinių finansų sferoje bei milžiniškas „šešėlinės bankininkystės“ sektorius. Šioje vietoje reikėtų, turbūt, paaiškinimo. Šešėline vadinama įmonė, kuri iš esmės teikia bankų paslaugas, t.y. tarpininkauja tarp investuotojų/indėlininkų ir skolininkų, bet formaliai nėra reglamentuojama kaip bankas ar panašaus statuso institucija. O tai savo ruožtu ją apsaugo nuo bankams taikomo konservatyvaus reglamentavimo bei priežiūros institucijų.  Tokia „šešėlinės bankininkystės“ sistema atneša milžinišką naudą jos dalyviams, kadangi šios įstaigos gali laisvai eksperimentuoti su „finansų alchemija“ bei prisiiminėti nepamatuotą riziką, kurią perkelia vienokiu ar kitokiu būdu kitiems rinkos dalyviams, o galiausiai, kaip parodė istorija, visai visuomenei ir pasauliui. Ši sistema neturi jokių saugiklių, kurie ją apsaugotų nuo Taleb`o aprašytų „Juodųjų gulbių“ – įvykus kokiam nors gedimui vienoje grandyje, dėl prisiimtos rizikos ir ekstremalaus sverto naudojimo domino principu pradeda byrėti visa sistema.

Pats knygos pavadinimas sako mums apie tai, kad rinkos dereguliavimo laikai baigėsi ir reikia griežtinti visų jos dalyvių priežiūrą bei slopinti priiminėjamą riziką. Bet, matant kaip audringai ir grobuoniškai buvo atstūminėjamos ir kelissyk bankininkų naudai taisomos „Volkerio taisyklės“, galima daryti prielaidą, jog lobizmas gyliai įsišaknijęs visose tiek JAV, tiek pasaulinio lygio priežiūros institucijose ir visa tai labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Euro zona VS rinkos (0:3)

Karpė, karpė tarptautinės amerikietiškos reitingų agentūros Portugalijos kreditavimo reitingus ir prikarpė. Vakar, kaip jau žinote, ji pasiprašė tarptautinės finansinės pagalbos. Pirminiais skaičiavimais, jai prireiks 80-90 mlrd. eurų paskolos. Tai tikrai nieko nenustebino ir daugelis analitikų jau senokai to laukė. Štai keletas faktų, kurie neramino finansų rinkas:

1. Po Jose Socrates vyriausybės atsistatydinimo šalies prezidentas paleido parlamentą, kadangi jis nepriėmė taupymo plano.

2. Patikslintais duomenimis, 2010 metais valstybės biudžeto deficitas sudarė 8,6% BVP (anksčiau buvo įvardinta 7%).

3. Valstybinė šalies skola 2010 metais sudarė 82,4% BVP. Šiuo metu Portugalijos skola jau išaugo iki 94,4% – virš 150 mlrd. eurų.

4. Lėto ekonomikos augimo dešimtmetis – vidutiniškai Portugalijos ūkis augo vos 0,7% tempu. Ekonomistų skaičiavimais, esant dabartiniam obligacijų pajamingumui, apie kurį papasakosiu šiek tiek žemiau, šaliai reikėtų 6-8% BVP augimo vien tik tam, kad aptarnautų skolą.

Puikų statistikos lobyną galite rasti čia. Viskas apie viską vienoje vietoje, patariu įtraukti į savo naudingų nuorodų sąrašą 🙂 O apačioje Ispanijos BVP bei skolos augimo grafikai.

Ir visa tai vyksta griežtinamos ECB fiskalinės politikos bei Airijos bankų likvidumo problemų fone.  Be žinių iš Portugalijos, vakar po pietų sulaukėme Europos Centrinio Banko sprendimo – jis pakėlė palūkanų normą ketvirtadaliu procento iki 1,25%. Šis žingsnis taip pat jau kurį laiką buvo lauktas ir mažai ką nustebino. Presskonferencijos metu Trichet pareiškė štai ką:

„monetarinė politika lieka vis dar labai švelni“, „infliacijos rizika auga“, „likvidumo lygis perteklinis“, „mes įdėmiai stebime kainų pokyčius“, „likvidumą atitraukinėsime kai ateis tam laikas“

Iš retorikos galima suprasti, kad ateityje fiskalinės politikos griežtinimas tęsis.

Grįžkime prie Portugalijos. Tam, kad suprastumėme, kodėl ji kreipėsi finansinės pagalbos, užtenka pažiūrėti į šalies obligacijų pajamingumų grafikus.

 

Su tokiomis palūkanomis skolinimasis būtų nepakeliamas. Bet trečiadienį Portugalija dar pabandė pasispardyti, išleisdama naują skolos vertybinių popierių emisiją, bet paskutinis pirstelėjimas padėties nepagražino: 12 mėnesių iždo vekselių pajamingumas buvo lygus 5,9%, o 6 mėnesių – 5,11%. Iš viso šio aukciono metu pritraukta 1,01 mlrd. eurų. Ne kažin kas už tokias palūkanas, turint omeny, kad šį mėnesį Portugalija turi išmokėti 4,5 mlrd. eurų skolų, o birželį – dar 2 mlrd. eurų.

Po Portugalijos obligacijų pajamingumų pasiutpolkės jų grąžos kreivė atrodo baisiai, t.y. kuo didesnis laiko periodas – tuo mažesnė grąža. Išsamų šios anomalijos paaiškinimą pateikė įdomus blogeris sekmesgarantas, taigi nesikartosiu, o pasiūlysiu apsilankyti pas jį.

Na, pasiprašė pagalbos jau 3 euro zonos šalys, ir kas toliau?

O toliau, mano galva, svarbiausias euro zonos uždavinys – neleisti finansų „karštligei“ persimesti dar ir į Ispaniją (tarp kitko ši šalis turi didžiąją dalį Portugalijos skolos popierių). Šis kąsnis būtų sunkiai suvirškintas, jeigu apskritai pavyktų tai padaryti. Įdomu buvo žvilgtelėti, kas laiko Ispanijos skolas, bet susistemintos statistikos neradau, teko dėlioti iš BIS ataskaitų. Štai kas gavosi (duomenys iki 2010m. III ketv.):

Bet esamą Portugalijos bei Ispanijos skolų rinkos padėtį geriausiai iliustruoja apačioje pateikti grafikai. Jame labai gerai aprašyta Portugalijos skolos rinka ir jos žaidėjai. Paaiškėjo, kad vietiniai instituciniai bei vietiniai bankai praeitais metais išpirko obligacijų už 15mlrd. eurų. Įraše taip pat pateiktas tyrimas apie Ispanijos vertybinius popierius. Puiki informacija apmąstymams.

 

Taigi, kodėl gi negalima leisti Ispanijai susidurti su sunkumais? Na, manau, ji paprasčiausiai „too big to fall“ – jos ekonomika Europos Sąjungoje užima 5 vietą ir, jeigu prireiktų finansinės pagalbos dar ir šiai šaliai, euro zona susidurtų su sunkumais krapštant reikalingą sumą, juolab, kad dar klausimas, ar nuo kitų metų, kai pasibaigs paramos laikas, Graikija sugebės skolintis atviroje rinkoje ir ar neteks jai dar kuriam laikui pratęsti finansavimą.

Pagalba Portugalijai būtina, jeigu norima nuraminti finansų rinkas ir neišprovokuoti išpuolių prieš Ispanijos obligacijų pelningumus. Didžiausią nerimą kelia katastrofiškas nedarbo lygis – 20,3%. Bet ekonomika vistik sugeba kažkaip, vargais negalais, augti. Nepaisant Airijos ir Portugalijos problemų, 10 metų trukmės Ispanijos skolos vertybinių popierių pajamingumas per pastarąjį mėnesį nukrito nuo 5.55% iki 5.25%. Taip parodomas pasitikėjimas šalimi ir vykdomomis reformomis ar paprasčiausiai spekuliantai buvo susikoncentravę ties Portugalija? Na, netolima ateitis parodys 🙂 Tikėkimės, spekuliantai neišprovokuos šalies obligacijų palūkanų augimo iki nepamatuoto lygio ir tai nebus 4-oji šalis, kuriai teks kreiptis tarptautinės pagalbos.  Tiesa sakant, finansų rinkų galia mane gąsdina. Reikės kada šiai temai paskirti atskirą įrašą, nes šiuolaikiniame pasaulyje rinkos diktuoja sąlygas ištisoms valstybėms. Bet įdomiausia, kad spekuliantai šiuo metu kaip skėriai supuolė euro zoną, nors toje pačioje JAV padėtis niekuo ne geresnė.

Šiaip, jeigu atsiribotume nuo šių dviejų šalių, tai bendras euro zonos nestabilumo bruožas – įmonių, namų ūkių ir Vyriausybių skolos užsienio investuotojams. Verta prisiminti, kad skolas reikia ne tik atidavinėti po numatyto laiko, bet dažnokai ir refinansuoti. Tai daro skolintojų padėtį pažeidžiamą ir priklausomą nuo išorinių rinkų padėties bei spekuliantų/investuotojų nuotaikų. Istorija rodo, kad jie, provokuodami išpuolius prieš Valstybės valiutą, obligacijas, ne vieną šalį sugebėjo įvaryti į kampą. Jeigu vartotojų įsiskolinimo naštą galima perkelti ant bankų pečių, o šių – ant Valstybės biudžeto, tai Valstybės skola – paskutinė gynybos linija, kuri smūgį gali atlaikyti tik pasitelkus į pagalbą kardinalias reformas. Bet ar pertvarkoms ir karpymams pasiruošusi pati ES šalių tauta? Vilnijančios protestų bangos rodo, kad ne.

Taip ekonominės euro zonos problemos perauga į politines. Prie Prancūzijos ir Vokietijos valdžios vairo stovinčios partijos pralaimi regioninius rinkimus ir žmonių nepasitenkinimas tik auga bei plinta į visas ES šalis. Tai gali priversti šalių vadovus griežtinti retoriką prasiskolinusių šalių atžvilgiu ir imtis populistinių, nepamatuotų sprendimų. O tai gali privesti prie to, kad ir investuotojams, ir valstybėms reikės susitaikyti su mintimi, jog teks kai ką prarasti restruktūrizuojant skolas vardan to išsvajotojo stabilumo. Tik nurašius dalį beviltiškų skolų galima būtų judėti toliau. Dabartiniai pinigų pumpavimai, mano nuomone, tik atitolina tai, kas neišvengiama.

Japonijos katastrofa ir rinkų atsakas

Turbūt jau visi spėjo susipažinti su šiurpinančiais vaizdais iš stichinių nelaimių kamuojamos Japonijos. Iš tiesų, ją talžo nevaikiškai. Šis žemės drebėjimas, sukėlęs siaubingą cunamį, vienas didžiausių žmonijos istorijoje (susipažinti su jų statistika galite čia)

Situacija iki šiol išlieka ganėtinai įtempta, nes virpesiai gali kartotis. Be to dar keturios atominės, išsidėsčiusios pakrantėje …. Kad tik neįvyktų antrasis Černobilis….

Spauskite čia ir pamatysite palydovines nuotraukas vietovių prieš ir po katastrofos. Vaizdas kraupus.

Apačioje žemėlapis su įvykusių drebėjimų epicentrais. Geltonai pažymėtas tas pražūtingasis, sukėlęs cunamį, o raudonai – dešimtis drėbtelėjimų, sekusių po jo.

Kraupu. Nuostoliai visam Japonijos ūkiui bus milžiniški. Vien tik 1995m. Kobe žemės drebėjimas šaliai kainavo ~100mlrd. dolerių, o dabartiniai įvykiai sukėlė kur kas didesnius padarinius. Preliminariais skaičiavimais vien tik draudimo išmokos gali siekti 30mlrd. dolerių.

Šiuo metu sunku įvertinti galimą žalą ūkiui, bet kad tai milžiniškas smūgis ir taip vos kvėpuojančiai Japonijos ekonomikai – faktas. Vos dieną prieš šį įvykį, šalies statistikos departamentas paskelbė patikslintus BVP duomenis už 2010m. IV  ketv. – Japonijos ekonomika, po penkis ketv. tęsusio augimo, – krito, ir krito ganėtinai smarkiai.

Kritimas laukia ir artimiausius ketvirčius.

Likviduoti katastrofos padarinius, krentančio BVP ir finansų rinkų fone, bus ganėtinai sudėtinga, nes  bus keblu rasti finansavimą: centrinės valdžios skola ir taip siekia visų laikų antirekordą – 193.7% nuo BVP. Laimei deficitas didžiąja dalimi finansuojamas vidiniais šalies ištekliais ir mažiau priklausomas nuo išorės rinkų padėties. O rinkas tai sukrės, ir sukrės, mano manymu, ganėtinai stipriai.

Visų pirmą draudimo rinką: draudikams žūtbūt reikės ieškoti išteklių skylėms biudžetuose lopyti, kas išprovokuos likvidžiausių aktyvų – akcijų, obligacijų ir t.t. – išpardavimą bei nuožmų kursų kritimą. Ką jau galėjome matyti ir penktadienį.

Be to, stichija sutrikdė didžiausių Japonijos automagnatų darbą – Toyota Motor Corporation, Honda Motor, Nissan Motor. Jie šeštadienį paskelbė apie laikiną darbų užšaldimą: Toyota uždaro visų 12 gamyklų, Nissan – trijų, o Honda – dviejų gamyklų darbus. Po jų pareiškimus apie nutraukiamus darbus paskelbė ir tokie pasauliniai milžinai kaip Sony, Fujitsu ir pan. Žmonės be darbo lieka nežinia kuriam laikotarpiui. Bet koks ten darbas galvoje, kai nėra net stogo virš galvos…. Gerai, kad bent sostinę drebėjimas nestipriai palietė – joje sukuriama ~20% BVP.

Po paskutinio panašaus galingumo žemės drebėjimo 1995m. Japonijos akcijų rinka nuožmiai krito, netekusi vien per pusmetį 25% vertės. Bet po to sekė ne kuo staigesnis kilimas, kurį paaiškinti galima būtų taip:

  • padarinių likvidavimui sukuriamos naujos darbo vietos,
  • pramonė gauna milžiniškus užsakymus,
  • Vyriausybė meta milžiniškus pinigus į ekonomiką kompensacijų ir paramos išmokų pavidale ir t.t.,
  • kas stimuliuoja ūkio bei verslo augimą smukusios palyginamosios bazės fone, o tai atgaivina merdinčią rinką.

Japonijos akcijų biržos indeksas (1995m.)               Japonijos jenos indeksas (1-1995m.)

Su akcijų rinka man daugmaž aišku, bet kas liečia valiutų rinką ir Japonijos jeną, tai penktadienį galėjome stebėti, iš pirmo žvilgsnio ganėtinai keistą reginį: vietoj to, kad po naujienų valiuta kristų, ji strimgalviais šovė į viršų. Kas per cirkai pagalvojau?

Tai katastrofos fone atrodė įtartina, bet vėliau žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad tai BOJ (Japonijos centrinis bankas) vykdė intervenciją valiutų rinkoje.?¿   Jeigu tai, tiesa, nelabai suprantu kam to reikėjo?

Juk jau ilgą laiką eksportuotojai skundžiasi stipria valiuta ir 2010m. vasarą BOJ net teko įsikišti į rinką, kad bent trumpam numušti jenos kursą kitų valiutų atžvilgiu.

Tada pažiūrėjau į 1995m. USD/JPY valiutų grafiką (jis patalpintas šiek tiek aukščiau) ir pamačiau analogišką šiai dienai situaciją , t.y. po Kobes drebėjimo Japonijos valiuta apie pusmetį stiprėjo dolerio atžvilgiu.

Be to matyti puiki koreliacija tarp JPY ir NIKKEI indeksų: indeksui krentant valiuta stiprėjo ir atvirkščiai. Šiam tų metų reiškiniui taip pat radau, manau, logišką paaiškinimą, kurį tuojau išdėstysiu.

Taigi, susimąsčiau, kodėl Japonijos valiuta stichinės nelaimės akivaizdoje turėtų, kaip maniau iki šiol, silpnėti, o ne atvirkščiai?

Na nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisi rajonai, pramoninės zonos, it kortų nameliai krito namai ir etc. Rėmiausi prielaida, kad centrinis bankas bus priverstas spausdinti naujus popiergalius padarinių finansavimui, taip numušant jenos vertę. Bet tai, tik prielaida neatitinkanti šiandieninės tikrovės.

Ką ir kada sumąstys BOJ nežinau, bet kad dabar japonams atstatomiesiems darbams reikės grynųjų, tai faktas. Grynieji, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bus siurbiami iš rinkų, taip didinant jenos paklausą ir mažinant jų pasiūlą.  Parduodami finansiniai aktyvai, nominuoti jenomis, taipogi prisidės prie valiutos stiprėjimo. Ne veltui taip gražiai koreliuoja viršuje aprašyti JPY ir NIKKEI 225 indeksai – žmonės atsikrato akcijų, obligacijų, išima pinigus iš depozitų, taip numušdami jų vertę ir keldami pačios valiutos kursą. Elementarus pasiūlos/paklausos dėsnis.

Reikia stebėti Japonijos centrinio banko veiksmus ir laukti tolimesnių jo sprendimų, o jeigu jis taip ir nenuspręs naujai spausdinti pinigus, galime ir toliau matyti jenos kilimą ir likusių rinkų kritimą. Bet labiau vis dėlto linkstu prie nuomonės, kad BOJ praplės skatinamąsias priemones ir įlies į rinkas daugiau likvidumo, kadangi Japonijos valdžios finansinė padėtis ir taip tragiška: be skolos ir stagnuojančio ūkio/mažėjančio mokesčių surinkimo, juos kamuoja ~10%  biudžeto deficitas.

Japonų tautai nuoširdžiausia užuojauta, o mums – priminimas, kad prieš gamtą mes bejėgiai. Vaizdelis kaip po atominio karo:

 

 

Ištisus laivus kaip popieriaus lapus mėtė ant namų stogų….. Daugiau nuotraukų rasite čia.

Reikia pinigų? Bus!

Pamenate, kai dar visai neseniai antraštės pranešdavo apie euro zonos likvidumo krizę ir periferinių šalių nepaliaujamai brangstantį skolinimąsi? Viešai pasisakantys reikalavo didesnio Europos centrinio banko įsikišimo į skolų krizės paveiktų bankų reikalus. Ir štai, daugelio viešai pasisakančių analitikų priekaištai buvo išgirsti – Europos centrinis bankas per ganėtinai trumpą laiką užtvindė Europos bankinę sistemą pinigais. Taip, jūs teisingai supratote, šį karta noriu trumpai apžvelgti ECB surengtas LTRO (longer term refinancing operations) operacijas ir jų pasekmes.

Europos centrinis bankas pačiame euro zonos bankų likvidumo trūkumo įkarštyje paskelbė malonią žinią – buvo suteikta galimybė iš ECB pasiskolinti neribotą kiekį pinigų net 3 metų laikotarpiui su vos vieną procentą siekiančiomis palūkanomis!  Ir tam tereikėjo turėti patikimą, t.y. bet kokį užstatą 🙂 Dažniausiai tam naudojamos valstybių skolos vertybiniai popieriai (pastaba: prieš antrą LTRO aukcioną ECB atsisakė priiminėti Graikijos obligacijas kaip užstatą, bet vakar šių VVP priėmimas atnaujintas).

Žinia kaip ir aiški – marš į obligacijų rinką pirkti ženkliai krentančių periferinių šalių obligacijų ir nešti jų į ECB. O šis jau dosniai atsilygins: leis šiuos ne visai likvidžius popierius priparkuoti savo  balanse, suteiks atitinkamą sumą grynų ir, kas svarbiausia, tau liks obligacijos kuponas, t.y. šių VVP periodinė įmoka liks komerciniame banke.

Kaip tarė, taip ir padarė. Po šio ECB sprendimo laiduojamų periferinių šalių obligacijų pajamingumo kreivė nuslūgo, komentatoriai nustojo jas laiduoti, o komerciniai bankai per du aukcionus pritraukė finansavimo, viršijančio 1trln. eurų sumą. Palyginimui, kas tai per suma – Lietuvos sukuriamas metinis BVP, grubiai skaičiuojant, 35 kartais mažesnis, t.y. mes turėtume visi dirbti 35 metus tam, kad uždirbti šią sumą.

http://www.ecb.int/mopo/implement/omo/html/index.en.html

Šių operacijų pasekmė – Europos centrinio banko balanso išsipūtimas iki 3 trln. eurų. Nominalia išraiška tai jau visu trilijonu dolerių lenkia taip dažnai linksniuojamą FED`ą su jo vadovų pomėgiu junginėti pinigų spausdinimo stakles 🙂 Šiai dienai Bernanke vadovaujamas bankas net lieka užribyje: iš visų pagrindinių CB tik vienas jis dar nepaskelbė apie jokius ketinimus skatinti ekonomiką naujų pinigų emisija. Priminsiu, kad tiek Anglijos, tiek Japonijos centriniai bankai šiais metais jau spėjo padidinti savo ekonomikos skatinimo programas, o prie jų, kaip matome, ženkliai prisidėjo ir ECB.

Procentine išraiška ECB balansas nuo 2009-ųjų pradžios padidėjo tik 50%, kai FED`as balansą padidino ~3 kartais. Bet nominalus ECB balanso dydis vis tiek 1trl. dolerių suma didesnis, nei FED`o.

Pagal centrinių bankų į apyvartą išleistų pinigų kiekį ir šalies BVP dydžio santykį dešimtmečius pirmavo Japonija, bet po LTRO operacijų Europos centrinis bankas užėmė lyderio pozicijas. Tai tik patvirtina, kad Europos bankams negresia likvidumo, nominuoto eurais, trūkumas.

Kaip jau minėjau pradžioje, šis ECB manevras suteikė bankams galimybę užsidirbti iš cary trade operacijų, kai pigūs kreditai nukreipiami į didesnę grąžą duodančius pinigų rinkos instrumentus. Šiuo atveju tą jiems atstojo Ispanijos ir Italijos obligacijos, kurių vyriausybės dėkingos už galimybę laisviau įkvėpti refinansuojant savo skolas. Tą galime vaizdžiai matyti iš antraščių, skelbiančių pingantį šių valstybių skolinimąsi [1, 2] ir iš smunkančių obligacijų pajamingumų antrinėje rinkoje.  Bet džiūgauti nederėtų – šiais veiksmais Europos centrinis bankas viso labo nupirko daugiau laiko politikams. Ar šie išnaudos laiką tinkamai, pamatysime artimiausiu metu.

ECB suteiktas likvidumas suteiks progą Europos bankams pigiai išpirkti išplatintas obligacijų emisijas, o prireikus ir refinansuoti jas išleidžiant naujus skolos vertybinius popierius. LTRO aukcionai teigiamai paveikė obligacijų rinkos dalyvius ir užkėlė bond`ų kainas į aukštumas, t.y. ženkliai sumažino palūkanų normą.

Tikėtis, kad komerciniai bankai suteiktais pigiais kreditais ilgą laiką finansuos valstybių biudžetų deficitus, neverta. Jie ir be vyriausybių vertybinių popierių pirkimo turi problemų, kurias reikia išspręsti. [i] Prisiminkite Bazelio komiteto pakeltus reikalavimus kapitalo pakankamumo rodikliams, vieną iš kurių (tier core 1) bankai turi atitikti iki šių metų vasaros. [ii] Taip pat vien tik jie patys žino, kokia velniava darosi jų balansuose ir kaip jie paveikti Europos skolų krizės. Sunku iš šalies įvertinti tikrąją padėtį, kai bankai turi įrankių esamų nuostolių maskavimui. Tai įvairios balanso eilutės, leidžiančios neįskaityti patirtų nuostolių nuo smukusių vertybinių popierių vertės. [iii] Galiausiai bankams reikia vykdyti tiesioginius įsipareigojimus, t.y. išpirkinėti pačių išleistas obligacijas.  Tam šiais metais prireiks dvigubai daugiau lėšų nei pernai (diagrama kairėje).

Be to, yra dar viena detalė, galinti priversti bankus atverti pinigines –smunkanti Europos centriniam bankui įkeisto užstato vertė. Tą svarbu suprasti, kadangi LTRO – ne kiekybinis skatinimas su vertybinių popierių išpirkimu. Tai vertybinių popierių kaip užstato priėmimas, o jo vertei krentant, visa su tuo susijusi rizika krenta ant komercinių bankų pečių. Todėl margin call atveju bankai bus priversti dengti atsiradusius užstato nuostolius iš savo piniginės. Jeigu piniginė bus tuščia, jie greičiausiai kreipsis į tą patį centrinį banką, t. y., skolinsis iš ECB tam, kad grąžintų tam pačiam ECB. Ar nepanašu į finansinės piramidės statymą 🙂

Todėl neverta tikėtis, kad šis likvidumo pliūpsnis pasieks realią ekonomiką. Tai vaistai, skirti bankų sektoriaus ligoms, o ne realiai ekonomikai gydyti. Bet sveika finansų sistema užtikrina sveiką ekonomiką, todėl manau, kad žengtas dar vienas žingsnis link euro zonos ekonominių sunkumų įveikimo.

Kaip bebūtų šis ilgalaikis pigių kreditų suteikimas turi teigiamų fundamentalių pasekmių:

  1. Bankai praktiškai izoliuoti nuo galimų šokų finansų rinkose;
  2. Kredito kaštai minimalūs, neturėtų kilti sunkumų dėl savo išleistų obligacijų padengimo;
  3. Įveikta likvidumo krizė;
  4. Pigus likvidumas teigiamai paveiks bankų balansus ir pelnus;
  5. Nupirkta laiko ekonomikos krizei įveikti.

Reikia turėti omenyje, kad ECB didindamas savo įtaką Europos bankinei sistemai viso labo gesina skolų krizės bei likvidumo gaisrą, bet nestimuliuoja ekonomikos augimo.