Kaip baigsis dabartinė euro krizė įdomu turbūt kiekvienam, bet ar įdomu, kokias pasekmes gali sukelti vis dažniau linksniuojamas vieningos valiutos sąjungos iširimas arba vienos iš šalių pasitraukimas?
Juk tapo taip populiaru siūlyti kuriai nors iš PIIGS šalių palikti euro zoną ir grįžti prie nacionalinės valiutos, argumentuojant tai kaip vienintelę išeitį iš skolų krizės: išėjai => įvedei nac. valiutą => ją devalvavai => atgavai konkurencingumą bei atidavei skolas. Vokiečiai taip pat nesužavėti prievole tempti iš paskos prasiskolinusias valstybes, o ir vietiniai nacionalistai vis garsiau kalba apie sugrįžimą prie markės.
Iš teorinės pusės šie siūlymai atrodo racionalūs, bet pasikapsčius praktinėje šio sumanymo dalyje vaizdas kardinaliai pasikeičia.
Pasvarstykime, kas būtų, jeigu būtų. Tam reikėtų visą euro zoną suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
- tai kreditoriai (Vokietija, Prancūzija ir pan.);
- bei skolininkai (iš esmės PIIGS šalys).
Kreditoriams nenaudinga palikti euro zonos visų pirma dėl to, kad tokiai šaliai kaip Vokietija euro zona didžiausia pagamintos produkcijos realizavimo rinka.
Bet tai – viena, visiems puikiai suprantama, medalio pusė.
Kita problema su kuria susidurtų šalis-kreditorė palikusi vieningos valiutos zoną – tai jos pačios ir jos bankų suteiktų paskolų drastiškas nuvertėjimas. Juk savaime aišku, kad zonos viduje paskolos daugiausia nominuotos eurais, o kas atsitiktų su euro kursu, jeigu zoną paliktų tarkime Vokietija? Taip, euras paprasčiausiai garmėtų prarajon, kadangi tik tokios šalys kaip Vokietija jo perkamąją galią ir palaiko. Ženkliai nuvertėjus eurui kreditoriai tenkintųsi suteiktų paskolų trupiniais, kurie, manau, būtų kur kas skurdesni nei PIIGS šalių skolų restruktūrizacijos atveju. Šaliai–kreditorei, o tiksliau bankams, būtų didžiulis smūgis galintis parklupdyti juos į nokautą. Tokiu atveju valstybei tektų arba tiesiogiai palaikyti bankus kapitalo injekcijomis, arba per indelių draudimą dengti patiriamus nuostolius. Bet kokiu atveju finansų sistemą ištiktų paralyžius.
O kaip gi su skolininkais? Aukštas euro kursas neleidžia jiems konkuruoti pasaulinėje arenoje tuo smukdydamas eksportą, o drastiško išlaidų karpymo fone pasikliauti vidaus vartojimu taip pat nėra prasmės. Tad logiška, racionalu būtų grįžti prie nacionalinės valiutos.
Bet vis dėlto įsivaizduokime: Graikija palieka euro zoną ir įveda savo nacionalinę valiutą. Tokiu atveju net teorinės paramos iš ES ir TVF fondo gali nesitikėti (trumpalaikėje perspektyvoje, mano nuomone). Gerai, paskelbtų tada defolt`ą ir ilgus metus tartųsi su kreditoriais dėl skolų gražinimo terminų ir sąlygų. O tuo tarpu investuotojai, kol nebūtų atstatytas pasitikėjimas, net žvilgtelėti nenorėtų į Graikijos pusę, ką jau ten kalbėti apie jos skolų vertybinius popierius.
Iš kur tokioje niūrioje situacijoje pritraukti kapitalo savo deficitui ir įsipareigojimams finansuoti? Spausdinti savo popierių? Kaip ir aišku, kad jų nacionalinė valiuta tiesiog garmėtų žemyn – bet gi devalvavimo ir reikia, pasakytumėte. Problema ta, kad nekontroliuojamos devalvacijos kontekste tai gali įsukti tokią infliacijos spiralę, kad galima būtų konkuruoti su Zimbabve. Na su Zimbabve perlenkiu lazdą, bet situacija būtų aštresnė nei dabartiniai įvykiai Baltarusijoje. Graikai, dėl savo skurdžių užsienio valiutos rezervų negalėtų drachmos nei paremti, nei pririšti norimų santykių prie kitos valiutos.
Trumpiau tariant išėjimas iš EZ ir pasiskelbimas nemokia sukeltų skaudžius tiek socialinius, tiek finansinius padarinius. Šiai dienai ji gauna finansinę paramą ir kaip nekaip kažkokia ūkinė veikla dreifuoja bei pinigai „vaikšto“ per sistemą, o aprašyto scenarijaus atveju šalyje įsivyrautų tikras chaosas.
Taigi. Žiūrime ką turime. Kreditoriai negali padovanoti paskolinto kapitalo, skolininkai negali pabėgti nuo savo skolų, taigi lieka laviruoti ir dirbtinai palaikyti esamą situaciją. Bet, mano manymu, restruktūrizacijos nepavyks išvengti, tik ji bus kontroliuojama ir ištempta laike, kad tai turėtų kuo švelnesnius padarinius tiek kreditoriams, tiek skolininkams – kad dalį nuostolių teks priimti kaip tikrovę jau tampa neginčijamu faktu. Šiai dienai tuos potencialius ir esamus nuostolius, mano manymu, bandoma paskirstyti po visą EZ finansų sistemą, tame tarpe ir ECB.
—————————————————————————————————————————————–
Aš, vis dėlto, kurį laiką tikėjausi (nors gegužę maniau kitaip), kad ECB pavyks nuraminti obligacijų rinkos dalyvius bei tuo pačiu neskausmingai palaiduoti savo balansuose dalį „smirdančių“ PIIGS šalių vertybinių popierių. Bet šiandieniniai įvykiai bei nesutarimai banko viduje rodo, jog atmosfera kaista ir, ar ilgai tęsis ECB intervencijos ir supirkinėjimai šalių skolų vertyb. popierių, – klausimas į kurį greitai turėtume žinoti atsakymą.
Tuo tarpu centrinis bankas jau kurį laiką didina PIIGS šalių obligacijų supirkimo apsukas:
Date 26 Aug. 2011 € mil. 115,677 —>> Date 2 Sep. 2011 € mil. 128,899 = Per savaitę + 13.3€ mil.
Platesnė informacija apie ECB likvidumo ir balanso pokyčius talpinama čia bei kas savaitę išleidžiama finansinė ataskaita, kurią galima skaityti net mūsų gimtąja kalba.
Pažiūrėjus į 10 metų trukmės obligacijų pajamingumo kreives susidaro įspūdis, kad didžiajai daliai PIIGS šalių su ECB pagalba pavyksta pakelti savo obligacijų vertę, t.y. sumažinti palūkanas.
Skolinimosi kaštai didėja, tokios šalies kaip Graikija obligacijų rinka tiesiogine to žodžio prasme mirusi, Prancūzijos bankų akcijos susiduria su likvidumo problema bei krenta dviženkliais skaičiais. Vieninteliai teigiami poslinkiai, į kuriuos turbūt ECB ir orientuojasi, tai: pristabdomas nuožmesnis obligacijų nuvertėjimas bei leidžiama rinkos dalyviams valyti savo balansus nuo šių “blogybių“.
O šios „blogybės“ gali gerokai kirsti per bankų kapitalo bazę – nepavydžiu tiems, kurie nuo skolų krizės užuomazgų vis dar laiko savo balansuose 2metų trukmės Graikijos obligacijas – 70% nuvertėjimas ne juokai (tuo tarpu 1metų trukmės – 120%!!!!!!! ).
Tai tiek šiam kartui.
Tai mano subjektyvi nuomonė ir jeigu nesutinkate ar turite kuo papildyti – komentarų rašymo skiltis visada jums atvira 😉